taškas

Riedant mėnuliui ir sėdint ant kauburio, galima įžvelgti tolumoje laivų pėdsakus. Šie maži taškai, kadaise buvo neperžengiamos tikrovės sunaikinimo pranašai. Kada sedėjo žmogus prieš vandenyną ir kuriuo užbaigė savo matantį pasaulį. Žmogus, kurio akys matė horizontą ir sunaikino dar negimusį globalumą. Turėjo moterį ir saulę, turėjo sodelį ir tvartą, turėjo žmones ir dievą.
Kaip pasiteisins dabartinės kartos ir kokia kalba jie kalbės – cemento, anglies dvideginio, lėktuvo nuolaužų?
Verdantis pasaulis kiekvieno galvoje, ir cementas jau tampa jausmas, antspaudas, bet nebe pats cementas. Veržimasis link taip-ne sunaikinimo lydi link medžio užuojautos, kai užuojauta gimsta iš tavo buveinės. O tirpstantis sniegas sukuria vėl gimstanti ir miršantį supratimą, kad šis sniegas yra mano. Tikrinant kiekvieną faktą staiga dingsti tu pats tame nepaliaujamame apibrėžinėjime ir sukuri tikrumą klausydamas kitų. Faktas kaip prieš-tave-esantis niekada nereikalauja apibrėžimo, kol juo nereikia dalintis. Dalinimasis imeta į pastovų muistymasi vis grįžtant ir grįžtant į savo jusliškumo atgaminimą – kol nebesupranti kas buvo tas pirmasis įspūdis. Taip sukuriama supratimo iliuzija – kol dalybos vyksta turint susišnekėjimo pagrindą – o pagrindas visada yra Kalba – ir bendromis pastangomis suniveliuojama kas iš tikro buvo tame įspūdyje. Taip karta iš kartos niveliuojant Savo jusliškumą dingsta pats jusliškumas ir sukuriamas pseudojusliškumas, kuris taip pat niveliuojamas ir taip iki begalybės. Pseudojusliškumas yra bendras visiems. Juslumas griežtai kalbant – yra tik mano ir tik tavo – negali buti išdalintas. Kiekvienas mėginimas dalintis išstumia į pseudojusliškumą – kurį patyrė ir išgyveno kiekvienas, reiškia tai yra žinoma, suprasta ir paversta į apibrėžimą.
Jusliškumas yra tavo tvirtovė, kurioje vyksta tikrovės sklaida. Patirtis yra šios sklaidos artikuliuota forma. Tikrovės sklaida yra ikikalbinė. Jausmas yra ikikalbinis. Ikikalba reiškia autentiškumą, reiškia betarpinį salytį su tikrove, reiškia buvimą tikrovėje. Ikikalbinis buvimas tikrovėje atveria tikrovę kokia ji yra. Ji visada yra Tau. Tai yra absoliutus asmeniškumas. Ikikalboje mes esame rojuje.
Suprastas juslumas visada daugiau ar mažiau yra pseudojuslumas. Iš tikrovės, supratimo judesiu, išnyrame į pasaulį. Pasaulis yra kalbinis. Pseudojuslumas jau yra įkalbintas juslumas, reiškia tolstama nuo autentiškumo. Supratimas kaip kalba, yra tikrovės išraiška. Ši išraiška yra mistinis tiltas tarp tikrovės ir pasaulio. Tikrovė kuri išreiškia save kitiems. Butent žmoguje įvyksta tikrovės išsiveržimas iš rojaus. Tikrovė ima kurti pasaulį. Tikrovė ima suprasti pati save. Tai dižiausias visų laikų įvykis.
Kalba yra tikrovės žiūrėjimas į save. Juslumas ir autentiškumas niekur nedingsta, tiesiog kai žiūrėjimas tampa toks stiprus, kad išstumia autentiškumą į antrąjį planą, o pseudojuslumas pastatomas pirmuoju – taip įvyksta autentiškumo pamiršimas, o kartu ir vergavimas žiūrai į pasaulį. Neatsargus žiūrėjimas į pasaulį sukuria iliuziją, kad viskas, kas vyksta pasaulio poligone yra tikrovė. Taip sukuriamas susišnekejimo pagrindas. Taip įsigali pseudojuslumas. Taip žmones tampa lygūs ir anonimiški. Anonimiškumas taip pat išlieka ir juslume. Galima tarti, kad Žmogus tampa tikrovės įvykiu kažkur pakeliui iš juslumo į pseudojuslumą. Įvykis čia reiškia – žiūrėjimą į pasaulį suvokiant, kad tai pasaulis ir žiūrint į tikrovę artikuliuojant, kad tai tikrovė. Perdėtas linkimas į vieną ar kitą pusę išmuša iš pusiausvyros ir numeta arba atgal į rojų arba išmeta iš jo. Kalba, kaip tikrovės žiūra į save, yra būdas išlikti tarp autentiškumo ir pasaulio. Tai galimybė.
Susišnekėjimas tai vienas kito supratimas kalbos lygmenyje. Tai reiškia, kad artikuliuodamas savo jusliškumą aš randu pasaulyje kitą, kuris taip pat artikuliavo jusliškumą. Pseudojusliškumas yra visų, jis yra anoniminis. Tik pseudojusliškume galimas susišnekėjimas. Tai yra, kad aš tikiu, kad tu tiki, jog aš suprantu ir atvirkščiai. Tikėjimas yra susišnekėjimo pagrindas. Jis atsiranda kuomet žmogus per daug palinksta link pasaulio ir pamiršta savo autentiškumą. Žmogus esantis tarp tikrovės ir pasaulio supranta, kad juslumo dalybos yra neįmanomos. Taip ateina tyla.
Tikėjimas yra esminis žmogaus-su-žmogumi buvimas. Tikėjimas atsiranda pasaulyje, kur žmogus jau iškritęs iš rojaus ir supranta begalinį savo vienišumą. Tam, kad kompensuoti vienišumą jis pamiršta savo autentiškumą, savo juslumą ir persikelia į pasaulį, persikelia į pseudojusliškumą, į kitą rojų, kur išsižada pats savęs. Čia jis gali jaustis suprastas, net jei giliai supranta, kad tai tik iliuzija ir šiai iliuzijai palaikyti jis išnaudoja visas savo jėgas.