taškas

kvatojau verkdamas – matydamas. suplaukę spinduliai ir išsivėsinimo oras. sukalkėję skausmai ir nuobiros praeities žvelgiant į ateitį. ramybės salos ir dabarties jau nėra. susigyvenau ir žengiu ženklus. nuolatinis ėjimas sedėjimo pozoje – taip mane mato. ir aš ramiai linguoju tardamas žodžius – ‘juokas’, ‘tragizmo’, ‘šešėlyje’. lipdžiau ir tikėjau – ir nieko – ką dabar išnaikinu. nieko liūdno ir sentimentalaus. tik šaltas, bangiškas garsas. pavėsyje lipdžiau nuobiras ir tikėjausi nuobiromis statyti sutvirtinimus. bet čia – laisvas kaip žuvėdra ir sulinkęs lyg medis. per daug kuprinių ir vandens nutekėjo. sako. nežinau. bet atplaukia laivai su kareiviais ir paslapčia išlaipinamas desantas. pamatau juos tik tada kai gaunu pirmą smūgį buože ir nutipena milijonai žingsnių, kuriuos dar spėju pamatyti..
dabar rašau. lyg stygos skamba, lyg nieko ir nebuvo, lyg dabar gimiau – gimiau į dabartį. ir tada man sako – būk. bet buvimas ilgas ir sunkus laikotarpis. mieliau sedėčiau čia ir pūsčiau angelus juokindamas žuvėdras. taip. subtiliai. paprastai. gaivališkai. bet sedėčiau. mano laivai atplaukia – ten mano buvimas – bijant vandens ir nenuleidžiant žvilgnsio nuo horizonto.
niekada taip ir neįlipsiu į bangas. per didelis tabu, per daug iliuzijų. tik stebėti ir brūžinti smėlį tarp pirštų įsivaizduojant gulėjimą vandens paviršiuje ir matant žaižaruojančius spindulius ant savo kaktos ir kvatojant į nežinią.
o atėjus vakarui – išlipti ir palikinėti pėdas, kad rasčiau kelią atgal.

galimybių ribos čia dingsta. pametu inkarą ir grįžtu atgal. taip reikia. dingstu ir pykstu. pykdamas statau, tai kas pamesta. pametu – kas dingsta. ir nuolatos. girnos suka smėlį. palaidi pastatai – ant jų sėdžiu. sėdėjimas primena laukimą – gal šiandien. nejučiomis pasigirsta muzika – čia tau, man sako. ačiū, kartoju. ačiū. bet ne man, bet ir jiems, negirdintiems tavęs. kiekvienas girdi, bet kitaip. man nerūpi, sakau – bet leisk klausyti. leisk jaustis ypatingam. man. man..
taip pametu inkarą ir dingstu į melsvus debesis. šilta, galvoju ir užsimerkiu. atsimerkiu. tu čia, man sako – vanduo, medžiai, betono gabalas. aš čia, sakau sau.
kiekvienas prie jūros jaučiasi ypatingas. nieko kompleksuojančiai trapaus. tik skiriasi spoksotojai ir žiūrėtojai. nežinau kuris aš. bet kartais galima tyliai tipenti garse ir būti kitur. ši jūros savybė mane nuolatos stebindavo. mintys, kurios mano, bet sugalvotos kitų – atsiveria tikrumas. erdvė įpūčianti jėgos. tu, gamtos vaike, esi gamtoje – man sako ji. ir pasimuistydamas pripažįstu. tada užsirūkau ir rašau galvoje žodžius..

vakarai, braidžiojant ir klausant (muzikos) ausų tikrume – dabar jie grįžta. ir matau, kaip jausmas apie pasaulį tampa matomas kaip jausmas apie gyvenimą jūros pašonėje. per daug tankus miškas. per daug matomos horizonto linijos. per daug. kad būtų galima įžiūrėti. ir nešu paskui save savo liūdesio nebuvimo nuotrupas. suprantu, kad šalta, bet nedabar mano saulėlydis.
spalvų gamoje dingsta ošimas ir tampame tik tyliais stebėtojais didingo reginio – ji leidžiasi, tiek galvoje, tiek horizonte. ir suvokimas, kad tai kartojasi, bet niekada nepasikartoja. vakar tai mačiau, bet šiandien kitaip. mintys ir persikėlimas į sugalvotą saulėlydį ir emocijų forsavimas – va dabar, dabar patirsiu kažką didingo. ir patiriu. kiekvieną kartą. tai duoda jėgų tolimesniems atėjimams ir gyvenimo puošmenomis apsidabintai mirčiai. aš tuoj. dar truputį. kartoju. bet negirdžiu. jaučiu žmones ir nematau savo dūmų. ištirpstu ten, kur niekas niekada nebuvo, nes suprantu, kad tyla ir ošimas – tai spygliai mano sieloje badantys emocijas. ėjimas link to užveria vartus ėjimui prieš-tai ir gimsta jausmas kiekieną kartą tikras. aš juo tikiu. niekada nevėlu rinkti akmenis ir dėti į sielos dėžutę, kad didingas jausmas vėliau virstų į stiprią nostalgiją.
sugalvojau savo tikslą būdamas čia. ir šis tikslas nuolatinis bridimas iš sūkūrio – pasibaigiantis dar viena eiline tragedija. sako – kol esi prisiminimuose – gyveni. aš sakau – kol tiki, kad gyveni – esi miręs (nuoroda į žinojimą-tikrumą).
sukeltų minčių bangos – vieno milijoninio gabalėlio dangaus – ruošia dirva, nes saulė skaisti ir tyla tylomis link horizonto. dabar jau pradedu įžiūrėti ir patikėti – aš žinau, kad gyvenu..

sako, sentimentalumas – išbaigta praeitis. bet vis pamenu lietų ir vaikiškas emocijas tikinančias, kad matau tai, ką matau. vakar buvau čia ir silpnomis akimirkomis liečiau vandenį nuo skruosto. jis tekėjo palaida srovele rašydamas savo žodžius mano žanduos. tai buvo įdomūs laikai – verpiant šilumą, kad išsigelbėtų mano tikėjimas. vilniniuose pataluose apimantys lietaus vaikai švelniomis rankutėmis raižantys savo ašaras.
tikrumas – jis buvo, žinoma. ir, spėju, yra. tik vandens verpetai kalba apie tai, kas paliekama audžiant tylumos audėklą – pats audėklas. tik mintis jau nebe ta. mintis kažkur tampa palaida, bet kur, dar nežinia. kada tai įvyksta ir pervyksta ir mano jūra, kuria kalbinu – sako ir sako, kas man jau neaišku, bet tikinu save, kad rytoj aš grįšiu tam, kad valgyčiau vėjo oro nuotrupas tirpinančas mano akių tikrumą.
aš sėdžiu. masyvai stovi. masyvus sniegas kalbina vėją žuvėdrų balsais. aš nesuprantu jo kalbos, imu nebesuprasti ir savosios – užlaikytas noras kuria naująjį pasaulį, kuris nesikuria ir dingsta kiekvieną laiko vienetą. visa tai ir dar daugiau – buvo jau išjausta. ne mano, bet tų, kurių dingimas liko nepastebėtas grojant laidotuvių maršus. tikink save, kad rūpesčiai tėra bėdos, kurios dingsta pravėrus akį – tai dar sunkiau nei grįžti į pradžią, kuri visada čia-topiškume.
kai lietus kapanoja akis – aš nepastebimai verkiu, nes matau save trijų dimensijų plokštumoje. bangų mūšoje paskęsta ir mano riksmas – išveblentos greitomis balsės. noru suvokti nenorą – rytojaus darbas. o šiandien tipenu savo krantais, nes čia tapau savo paveikslą, kuriame saulė apšviečia debesis skystai aštrėdama.

jūra. gyvenimas, kuriame sėjau palaidotas stygas. vaikščiojant ir tikint. smėlynų bangose trypiant susistovėjusius prisiminimus. nieko nėra ir yra viskas. vėjo šuorai linksėdadmi trina akis. aš suvokiu. tos mintys ir gabalėlis vandens po kojomis – jų virtinės. vis pasimetu, kurioje pusėje randuosi. tik garsas ir žiojėjanti toluma gabena išsiilgimo kūnus. taip, tikrai. vakar to nebuvo. ir nebus. aš einu ir kiekvienas paliktas akmenų suirimo pėdsakas skverbiasi pro suluošintą vidų. dabar aš suprantu transcendencijos galingumo galybę. tai ne man. tai ne tau, bet kažkam. tai net niekam, o pasiėmimas. klusnus ir nuoširdus nežinojimo paėmimas, verčiantis tylėti.

jūra. sako jos nėra, bet aš nenoriu tikėti. aš žinau jos nebuvimą, bet netikiu. taip išsikrapštau iš paskutinio lopšio, kuriame palikau savo jaukius rūbus. mano kelyje – palaidoti kūnai, kuriuos išmetė juros šilumos šaltumas. troškimas gyventi ir suvokti, tai kas palaidota dar negimus. todėl mes lygūs tame lygmenyje, kurį susikūriau idan vartočiau sąvokas jūrai išreikšti. vaikštau ir matau sušąlusius žmones. trypiančius milijonus kartu suartą smėlį – tai ženklas kad reikia grįžti. grįžti ten kur visada jauku – į savo smegenų karkasus. bet aš nemačiau to ėjimo, po kurio išdygo sužalotos žuvėdros. ne. tai, ką matau daug kartų stipriau už tai, ko nematau. nematau bet girdžiu. girdžiu, bet nematau. užuodžiu, bet negirdžiu. ir tai tęsiasi iki pavydulingo galo, kol mindau smėlio sakus ir uostau išžiūrėtas bangas.

čia mano namai, galvoju. to pamiršimas sukuria dar viena tikėjimo bangą, kurioje maudomės kiekvienas iš mūsų. pamirštame, sakau. bet ir sakydamas neužčiuopiu pamiršimo. tik jausmas. šimtus metų išgyventas jausmas, kuriame aš ir jie tampame lygūs. o ji visada tokia, kokią mes sukūrėme. paviršiniai vandenys, gabenantys laivų mąsyvus – pildo mano norą čia ir dabar išrėkti tai, kas verčia galvoti. ir aš rėkiu, sutikęs praeivio žvilgsnį. o jis rėkia man. ir abu prasilenkiame eidami kryptingai į horizonto galus.

tyla – ir tai pasakęs, pajuntu ją. aš tikiu tuo kuo netikiu tam, kad tikėčiau. ir tai palaiko kiekvieno gyvąstį. bangų triukšme gimusi tyla verčia abėjoti sutrunijusia priesaika imperatyvui – gyvenk čia ir dabar. tyla, galvoju. tai neįmanoma iš principo. tai tik tylos tyla. arba kitaip – triukšmas. balansuojatis ties dinamiškumo kraštutinumu. ir tai verčia suklusti – kiek tylos dar liko, jei išvis liko. pakeliu akmenį. pakeliu plunksną. pakeliu mintį ir išleidžiu dūmą. taigi – vakar buvo kitaip – konstatuoju ir meginu suprasti – kaip kitaip. buvimas vakar ištirpo. dabar naujas ištirpimas. ir man gera. nusiraminimas to, kas ištiesė ranką čia-topiškume. tai rūpestis. ir lengvumas. žengiu koja – girdžiu. žengiu ranką – liečiu. aš matau tai, ko nematė niekas – savo mintis. ir man gera. palaidoti, tai kas ne tavo. prikelti tai, kas ne tavo. ir taip, užmirštant, ropšnoti sniegino smėlio paviršiumi. iškeičiu gyvenimą į čia-gyvenimą, tam, kad sukelčiau gyvenimo intensyvumą iki maksimumo – beprotybės jausmo žymės. keista yra tai, kad tiprstant sniegui galvoje šilumos mintys tarsi galimumas laižo mano jausmų paviršių. šypsausi. bet ir verkiu – nes tragizmas koreliuoja su ironija. būtinai.

išgeriu tabletę ir laukiu. eidamas laukiu. žuvėdrų balsuose tipenu žodžius – laikas prisėsti. nuovargis ir cigaretės kuria jaukią atmosferą. nusišypsau į saulę – tai tavo gyvenimas, sakau jai. o ji man linksi. verčiau juoktis iš mirties, nei verčiau tikėti jos išlaisvinimu. tikruma, kuri ateidavo, kai kalbėjau su medžiais prieš laiko vienetus – kuria nostalgiją. pasidavimas jai – sunaikintų tablečių poveikį. todėl kuriu vaizdus, atitolindamas tai, kas neišvengiama. ir dabar, ramybės akimirkoje – aš kalbu. tai kalbėjimas niekam. netgi ne sau. žodžio magija mane verčia piktintis savo silpnumu. žodis, kuris sėja kitų mintis manyje. koks absurdas visa tai. tai per daug paprasta, kad būtų pastebima. tiksint pirštams į konkretų ritmą ir konkretus dūmų išpūtimas – tai galiu sau leisti. bet ne daugiau. mano paviršiumi sėlina skurzdės. jos ir toliau sėlina, kol išsilaipina už kelių metrų. tai, kas vakar buvo išverkta, nebegali atstoti šiandienos situacijos. naujas gyvenimas – vakar. naujas – šiandien. naujas – poryt. valdyk, tai, kas netavo – žodžių lavonus. bet, sakau, jeigu jausmas nutrina žodžio nelygybę – kur dėtis šioje antinomijoje. ir jūros krantas man parodo – saikas. tada atsistoju ir numetu cigaretę. laikas eiti.

jūros subtilumas tarytum pasakos vėjas – tikras ir įsivaizduojamai trapus. tai patirti galima kartą ir visam laikui. sniego kupetos ir atšiaurus vėjas – čia mano namai. mano sniegas ir mano medžiai. iš čia gimiau, į čia ir mirsiu. visiškai paprastai.