jūra. gyvenimas, kuriame sėjau palaidotas stygas. vaikščiojant ir tikint. smėlynų bangose trypiant susistovėjusius prisiminimus. nieko nėra ir yra viskas. vėjo šuorai linksėdadmi trina akis. aš suvokiu. tos mintys ir gabalėlis vandens po kojomis – jų virtinės. vis pasimetu, kurioje pusėje randuosi. tik garsas ir žiojėjanti toluma gabena išsiilgimo kūnus. taip, tikrai. vakar to nebuvo. ir nebus. aš einu ir kiekvienas paliktas akmenų suirimo pėdsakas skverbiasi pro suluošintą vidų. dabar aš suprantu transcendencijos galingumo galybę. tai ne man. tai ne tau, bet kažkam. tai net niekam, o pasiėmimas. klusnus ir nuoširdus nežinojimo paėmimas, verčiantis tylėti.
jūra. sako jos nėra, bet aš nenoriu tikėti. aš žinau jos nebuvimą, bet netikiu. taip išsikrapštau iš paskutinio lopšio, kuriame palikau savo jaukius rūbus. mano kelyje – palaidoti kūnai, kuriuos išmetė juros šilumos šaltumas. troškimas gyventi ir suvokti, tai kas palaidota dar negimus. todėl mes lygūs tame lygmenyje, kurį susikūriau idan vartočiau sąvokas jūrai išreikšti. vaikštau ir matau sušąlusius žmones. trypiančius milijonus kartu suartą smėlį – tai ženklas kad reikia grįžti. grįžti ten kur visada jauku – į savo smegenų karkasus. bet aš nemačiau to ėjimo, po kurio išdygo sužalotos žuvėdros. ne. tai, ką matau daug kartų stipriau už tai, ko nematau. nematau bet girdžiu. girdžiu, bet nematau. užuodžiu, bet negirdžiu. ir tai tęsiasi iki pavydulingo galo, kol mindau smėlio sakus ir uostau išžiūrėtas bangas.
čia mano namai, galvoju. to pamiršimas sukuria dar viena tikėjimo bangą, kurioje maudomės kiekvienas iš mūsų. pamirštame, sakau. bet ir sakydamas neužčiuopiu pamiršimo. tik jausmas. šimtus metų išgyventas jausmas, kuriame aš ir jie tampame lygūs. o ji visada tokia, kokią mes sukūrėme. paviršiniai vandenys, gabenantys laivų mąsyvus – pildo mano norą čia ir dabar išrėkti tai, kas verčia galvoti. ir aš rėkiu, sutikęs praeivio žvilgsnį. o jis rėkia man. ir abu prasilenkiame eidami kryptingai į horizonto galus.
tyla – ir tai pasakęs, pajuntu ją. aš tikiu tuo kuo netikiu tam, kad tikėčiau. ir tai palaiko kiekvieno gyvąstį. bangų triukšme gimusi tyla verčia abėjoti sutrunijusia priesaika imperatyvui – gyvenk čia ir dabar. tyla, galvoju. tai neįmanoma iš principo. tai tik tylos tyla. arba kitaip – triukšmas. balansuojatis ties dinamiškumo kraštutinumu. ir tai verčia suklusti – kiek tylos dar liko, jei išvis liko. pakeliu akmenį. pakeliu plunksną. pakeliu mintį ir išleidžiu dūmą. taigi – vakar buvo kitaip – konstatuoju ir meginu suprasti – kaip kitaip. buvimas vakar ištirpo. dabar naujas ištirpimas. ir man gera. nusiraminimas to, kas ištiesė ranką čia-topiškume. tai rūpestis. ir lengvumas. žengiu koja – girdžiu. žengiu ranką – liečiu. aš matau tai, ko nematė niekas – savo mintis. ir man gera. palaidoti, tai kas ne tavo. prikelti tai, kas ne tavo. ir taip, užmirštant, ropšnoti sniegino smėlio paviršiumi. iškeičiu gyvenimą į čia-gyvenimą, tam, kad sukelčiau gyvenimo intensyvumą iki maksimumo – beprotybės jausmo žymės. keista yra tai, kad tiprstant sniegui galvoje šilumos mintys tarsi galimumas laižo mano jausmų paviršių. šypsausi. bet ir verkiu – nes tragizmas koreliuoja su ironija. būtinai.
išgeriu tabletę ir laukiu. eidamas laukiu. žuvėdrų balsuose tipenu žodžius – laikas prisėsti. nuovargis ir cigaretės kuria jaukią atmosferą. nusišypsau į saulę – tai tavo gyvenimas, sakau jai. o ji man linksi. verčiau juoktis iš mirties, nei verčiau tikėti jos išlaisvinimu. tikruma, kuri ateidavo, kai kalbėjau su medžiais prieš laiko vienetus – kuria nostalgiją. pasidavimas jai – sunaikintų tablečių poveikį. todėl kuriu vaizdus, atitolindamas tai, kas neišvengiama. ir dabar, ramybės akimirkoje – aš kalbu. tai kalbėjimas niekam. netgi ne sau. žodžio magija mane verčia piktintis savo silpnumu. žodis, kuris sėja kitų mintis manyje. koks absurdas visa tai. tai per daug paprasta, kad būtų pastebima. tiksint pirštams į konkretų ritmą ir konkretus dūmų išpūtimas – tai galiu sau leisti. bet ne daugiau. mano paviršiumi sėlina skurzdės. jos ir toliau sėlina, kol išsilaipina už kelių metrų. tai, kas vakar buvo išverkta, nebegali atstoti šiandienos situacijos. naujas gyvenimas – vakar. naujas – šiandien. naujas – poryt. valdyk, tai, kas netavo – žodžių lavonus. bet, sakau, jeigu jausmas nutrina žodžio nelygybę – kur dėtis šioje antinomijoje. ir jūros krantas man parodo – saikas. tada atsistoju ir numetu cigaretę. laikas eiti.
jūros subtilumas tarytum pasakos vėjas – tikras ir įsivaizduojamai trapus. tai patirti galima kartą ir visam laikui. sniego kupetos ir atšiaurus vėjas – čia mano namai. mano sniegas ir mano medžiai. iš čia gimiau, į čia ir mirsiu. visiškai paprastai.
