<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
		>
<channel>
	<title>Comments on: jūra (2)</title>
	<atom:link href="http://blog.punks.lt/2007/12/24/jura-2-2/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://blog.punks.lt/2007/12/24/jura-2-2/</link>
	<description>arba erdvė prieš ir po</description>
	<lastBuildDate>Thu, 14 Jan 2010 20:16:17 +0200</lastBuildDate>
	<generator>http://wordpress.org/?v=2.8.6</generator>
	<sy:updatePeriod>hourly</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>1</sy:updateFrequency>
		<item>
		<title>By: Anonymous</title>
		<link>http://blog.punks.lt/2007/12/24/jura-2-2/comment-page-1/#comment-2</link>
		<dc:creator>Anonymous</dc:creator>
		<pubDate>Sun, 30 Dec 2007 22:50:00 +0000</pubDate>
		<guid isPermaLink="false">http://blog.punks.lt/?p=7#comment-2</guid>
		<description>po net labiausiai atpažįstamais žodžiais, kuriuos perskaičiau, mano akių rankomis mostaguoja nesuvokimas. taip rėksmingai norisi tikrumo. norisi prabrėkšti virš savo individualybės jūros, liestis į save, bet ir pakilti virš.&lt;br/&gt;kai perskaičiau dalį tavo šių tekstų, kažkaip susinėrė pirštai. šalti jie. susitraukę lyg, paplonėję. ir iškilo užmerktose akyse atsimintas vyrų vienuolyno vaizdas. ir jų giedama malda grigališkuoju choralu. regis, ne tikejimas tai. bendra gili pajauta. kuri nėra nei jausmui, nei protui, nei juos reiškiančiai kalbai. ji kažkokia.. tolima.. prisiliečianti vos vos, bet tolima tolima.. &lt;br/&gt;visgi jaučiu, kaip prakrapštai savo žodžiais ir manyje kažkokį užkalkėjimą. Nediduką plotą, vos vos nagu. panašu, kaip aš šiandien per Mišias radiatorių gramdžiau. pirmos mintys - tokios.</description>
		<content:encoded><![CDATA[<p>po net labiausiai atpažįstamais žodžiais, kuriuos perskaičiau, mano akių rankomis mostaguoja nesuvokimas. taip rėksmingai norisi tikrumo. norisi prabrėkšti virš savo individualybės jūros, liestis į save, bet ir pakilti virš.<br />kai perskaičiau dalį tavo šių tekstų, kažkaip susinėrė pirštai. šalti jie. susitraukę lyg, paplonėję. ir iškilo užmerktose akyse atsimintas vyrų vienuolyno vaizdas. ir jų giedama malda grigališkuoju choralu. regis, ne tikejimas tai. bendra gili pajauta. kuri nėra nei jausmui, nei protui, nei juos reiškiančiai kalbai. ji kažkokia.. tolima.. prisiliečianti vos vos, bet tolima tolima.. <br />visgi jaučiu, kaip prakrapštai savo žodžiais ir manyje kažkokį užkalkėjimą. Nediduką plotą, vos vos nagu. panašu, kaip aš šiandien per Mišias radiatorių gramdžiau. pirmos mintys &#8211; tokios.</p>
]]></content:encoded>
	</item>
</channel>
</rss>
