taškas

vakarai, braidžiojant ir klausant (muzikos) ausų tikrume – dabar jie grįžta. ir matau, kaip jausmas apie pasaulį tampa matomas kaip jausmas apie gyvenimą jūros pašonėje. per daug tankus miškas. per daug matomos horizonto linijos. per daug. kad būtų galima įžiūrėti. ir nešu paskui save savo liūdesio nebuvimo nuotrupas. suprantu, kad šalta, bet nedabar mano saulėlydis.
spalvų gamoje dingsta ošimas ir tampame tik tyliais stebėtojais didingo reginio – ji leidžiasi, tiek galvoje, tiek horizonte. ir suvokimas, kad tai kartojasi, bet niekada nepasikartoja. vakar tai mačiau, bet šiandien kitaip. mintys ir persikėlimas į sugalvotą saulėlydį ir emocijų forsavimas – va dabar, dabar patirsiu kažką didingo. ir patiriu. kiekvieną kartą. tai duoda jėgų tolimesniems atėjimams ir gyvenimo puošmenomis apsidabintai mirčiai. aš tuoj. dar truputį. kartoju. bet negirdžiu. jaučiu žmones ir nematau savo dūmų. ištirpstu ten, kur niekas niekada nebuvo, nes suprantu, kad tyla ir ošimas – tai spygliai mano sieloje badantys emocijas. ėjimas link to užveria vartus ėjimui prieš-tai ir gimsta jausmas kiekieną kartą tikras. aš juo tikiu. niekada nevėlu rinkti akmenis ir dėti į sielos dėžutę, kad didingas jausmas vėliau virstų į stiprią nostalgiją.
sugalvojau savo tikslą būdamas čia. ir šis tikslas nuolatinis bridimas iš sūkūrio – pasibaigiantis dar viena eiline tragedija. sako – kol esi prisiminimuose – gyveni. aš sakau – kol tiki, kad gyveni – esi miręs (nuoroda į žinojimą-tikrumą).
sukeltų minčių bangos – vieno milijoninio gabalėlio dangaus – ruošia dirva, nes saulė skaisti ir tyla tylomis link horizonto. dabar jau pradedu įžiūrėti ir patikėti – aš žinau, kad gyvenu..