taškas

galimybių ribos čia dingsta. pametu inkarą ir grįžtu atgal. taip reikia. dingstu ir pykstu. pykdamas statau, tai kas pamesta. pametu – kas dingsta. ir nuolatos. girnos suka smėlį. palaidi pastatai – ant jų sėdžiu. sėdėjimas primena laukimą – gal šiandien. nejučiomis pasigirsta muzika – čia tau, man sako. ačiū, kartoju. ačiū. bet ne man, bet ir jiems, negirdintiems tavęs. kiekvienas girdi, bet kitaip. man nerūpi, sakau – bet leisk klausyti. leisk jaustis ypatingam. man. man..
taip pametu inkarą ir dingstu į melsvus debesis. šilta, galvoju ir užsimerkiu. atsimerkiu. tu čia, man sako – vanduo, medžiai, betono gabalas. aš čia, sakau sau.
kiekvienas prie jūros jaučiasi ypatingas. nieko kompleksuojančiai trapaus. tik skiriasi spoksotojai ir žiūrėtojai. nežinau kuris aš. bet kartais galima tyliai tipenti garse ir būti kitur. ši jūros savybė mane nuolatos stebindavo. mintys, kurios mano, bet sugalvotos kitų – atsiveria tikrumas. erdvė įpūčianti jėgos. tu, gamtos vaike, esi gamtoje – man sako ji. ir pasimuistydamas pripažįstu. tada užsirūkau ir rašau galvoje žodžius..