taškas

kvatojau verkdamas – matydamas. suplaukę spinduliai ir išsivėsinimo oras. sukalkėję skausmai ir nuobiros praeities žvelgiant į ateitį. ramybės salos ir dabarties jau nėra. susigyvenau ir žengiu ženklus. nuolatinis ėjimas sedėjimo pozoje – taip mane mato. ir aš ramiai linguoju tardamas žodžius – ‘juokas’, ‘tragizmo’, ‘šešėlyje’. lipdžiau ir tikėjau – ir nieko – ką dabar išnaikinu. nieko liūdno ir sentimentalaus. tik šaltas, bangiškas garsas. pavėsyje lipdžiau nuobiras ir tikėjausi nuobiromis statyti sutvirtinimus. bet čia – laisvas kaip žuvėdra ir sulinkęs lyg medis. per daug kuprinių ir vandens nutekėjo. sako. nežinau. bet atplaukia laivai su kareiviais ir paslapčia išlaipinamas desantas. pamatau juos tik tada kai gaunu pirmą smūgį buože ir nutipena milijonai žingsnių, kuriuos dar spėju pamatyti..
dabar rašau. lyg stygos skamba, lyg nieko ir nebuvo, lyg dabar gimiau – gimiau į dabartį. ir tada man sako – būk. bet buvimas ilgas ir sunkus laikotarpis. mieliau sedėčiau čia ir pūsčiau angelus juokindamas žuvėdras. taip. subtiliai. paprastai. gaivališkai. bet sedėčiau. mano laivai atplaukia – ten mano buvimas – bijant vandens ir nenuleidžiant žvilgnsio nuo horizonto.
niekada taip ir neįlipsiu į bangas. per didelis tabu, per daug iliuzijų. tik stebėti ir brūžinti smėlį tarp pirštų įsivaizduojant gulėjimą vandens paviršiuje ir matant žaižaruojančius spindulius ant savo kaktos ir kvatojant į nežinią.
o atėjus vakarui – išlipti ir palikinėti pėdas, kad rasčiau kelią atgal.