taškas

žodinė ‘tikrovė’ reikalauja tikrovės postulato. netranscendentuojančiam žvilgsnsniui tokio postulato nebereikia. ‘matymas’ tai, ką teikia pojūčiai, arba kitaip – būnant tame ką matai – nebekyla klausimas. tik paprastas jausmas to ką ‘matai’. tai nėra instinktai, o tyla, kurioje balansuoji iki-žodinėje ir po-žodinėje realybėje. aukso viduriuko paieškos. tai galima vadinti ‘tikėjimu’ – bet turint galvoje ne tai, kuo šią savoką pavertė didžiosios religijos – tai labiau sakralumo išsaugojimas. leidimas daiktui-objektui-erdvei-žmogui būti. tiesiog būti. be pažintinio judesio. matyti būti ir ją mąstyti (kiek tai įmanoma) be pažinimo krislo.
mąstymas ir pažinimas nėra tas pats – senas posakis. bet ką jis reiškia? bet koks pažinimo judesys įrėmina objektą-daiktą ‘uždėdamas’ jam artikuliuotą simbolį-nuorodą arba kitaip – įžodina. apie tai buvo kalbėta – būties negalima mąstyti (mąstymą suvokiant kaip į-žodinantį veiksmą (arba dabar mąstymo sinonimu tapusį – pažinimą)). nes betkoks mąstymas skleidžiasi kalbos-simbolių pavidalu. galima mąstyti šį daiktą (nutolant nuo pačios būties), galima jį pažinti (sunaikinant jo būtį) – bet būtis liks nepagauta. ką reiškia žodis ‘būtis’ tada? kaip ją ‘pagauti’? ką vadinti būtimi? pats žodis neturi atitikmens realybėje (suprantant šį žodį tradiciškai). būtis nėra objektas (jeigu suskaldysime realybę į subjektas-objektas). tai veikiau nuojauta. matant konkretų medį ir nujaučiant (ne kokia nors mistine prasme) apie jo būtį. žodis ‘būtis’ – tikriausiai vienas sudėtingiausiai suprantamų žodžių filosofijoje. reikalaujantis iš kiekvieno asmeninės patirties. tai ne formulė, kurią išmokęs gali išspręsti uždavinį. ir į būtį pirštu neparodysi (kaip to norėtų daugelis). kam patinka – tai tuščias žodis. bet apie šį žodį daugiau nei du tūkstančiai metų sukasi mąstytojų gretos.
kitas žodis nusakantis būties nuojauta – tikėjimas. vėlgi – ne krikščioniškasis. tikėjimas būtimi išlaikant čia-topiškumo sakralumą. ‘būties’ ir neapibrėši. galima rašyti daugybę knygų apie vieną ir tapačią nuojauta. kiekvienas ją supranta kitaip – ir aprašo kitaip. čia bendro vardiklio nereikėtų ieškoti (’visos filosofijos šneka apie tapatį tik kitais žodžiais – jas susisteminęs rasiu ‘tiesą’ ‘). kiekvieno mąstytojo interpretacija skiriasi – visa tai skleidžiasi žodinėje ‘tikrovėje’, o už jos – šaltinio vanduo – būties (nuojautos) buveinė. aš matau šitą vandenį ne taip kaip tu. tarp mūsų (griežtai kalbant) tvyro neperžiojanti tuštuma. mes niekada nerasime vardiklio, taigi ir – tiesos. galime susitarti dėl vardiklio (ir tuo pačiu – tiesos), jį išrasti, bet ne rasti. taigi šiuo požiūriu – visi unikalūs su savo pasauliais, turintys vis kitokią būties nuojautą.

šildantis kojas tekant vandeniui – galvojau – kaip jauku ir tyra sedėti ant plaunamo lietaus asfalto, žiūrint dangun ir pamirštant skaičių žvaigždžių. juodas fonas pamirštų daiktų ir žmonių žvelgiančių į vieną pusę. aš čia ir mano juokas ateina. perdirbdamas emocijas į jausmus tyliai kėliau pirštus ir skaičiavau lašus, kurie mane gydo. taip lipdamas iš dienos į dieną ir trypdamas sukurtus grindinius aš einu į ten, kur basos kojos jau seniai pamirštos. mano mintys rodo, o aš jas seku iki miškų tankymės, kur nebesigirdi mašinų ir asfalto graužaties. pamiršimas šaknų kuria nesuvoktą nostaligją ir aš prisėdu. užsikuriu laužą ir rymau linguodamas. aš nesuprantu jūsų kalbos, medžiai, bet nesuprantu ir žmogiškosios – taigi mes čia vieni. tyliai kopiame į dangų prisispaudę giliau į žemę. tai mūsų tikėjimas. mūsų išgalvotos kopečios, kurios kasdien auga. kai atitrūksime – nieko neišsprendžiamai sunkaus – tiesiog rytojumi dabinti šiandieną. kalbu žodžius ir tiesiu rankas į laužą, šildydamas savo pirštus. man patinka čia būti ir nerimtai kalbėti apie pamišimą. medžiai supranta mano iliuzijas – noriu tuo tikėti. ir kai ateis išsilaipinimo metas – aš tikrai tikėsiu. per daug jie gyveno ir rodė savo kamienus, kad dabar imčiau juos suprasti ir pjaustyti po riekelę idant suvokčiau jų vidurius.
atsistoju. ir krizenu po samanas. menesiena nušviečia viršūnes. nei vieno aiškaus garso ir kartu nei vieno neaiškaus. kažkokia idomi visuma – kiek aprėpia mano ausys. keisti jų lingavimai kaip keisti automobilių išmetamieji dūmai. ir tai ir tai žudo. tykiai ir nepastebimai. tarsi miego sparnai baksteltų į sustingusią nugarą. bet aš stoviu ir mąstau – kam meldžiatės jūs, didieji. ar nepermažai vietos ir neperdaug išminties linguoti tarsi pavasario žolė. ir aš pagaunu jų atsakymą kurio neartikuliuoju. tegul nuseda galybės nuotrupos į mano vidų – nes taip lengviau pakelti. visko supratimas visada suponuoja nieko nesupratimą. todėl stoviu ir šildausi nesiverždamas.
išgyvenau dar viena dieną. ir, tekant vandeniui mano kojų pirštais, statau muilo pilis, lyg gęstančio flamingo skrydis kupinas nežinojimo. teka vanduo ir nejučiomis grįžtu čia. pasiimu rankšluostį ir išsakau dar vieną burtą – alio.