žodinė ‘tikrovė’ reikalauja tikrovės postulato. netranscendentuojančiam žvilgsnsniui tokio postulato nebereikia. ‘matymas’ tai, ką teikia pojūčiai, arba kitaip – būnant tame ką matai – nebekyla klausimas. tik paprastas jausmas to ką ‘matai’. tai nėra instinktai, o tyla, kurioje balansuoji iki-žodinėje ir po-žodinėje realybėje. aukso viduriuko paieškos. tai galima vadinti ‘tikėjimu’ – bet turint galvoje ne tai, kuo šią savoką pavertė didžiosios religijos – tai labiau sakralumo išsaugojimas. leidimas daiktui-objektui-erdvei-žmogui būti. tiesiog būti. be pažintinio judesio. matyti būti ir ją mąstyti (kiek tai įmanoma) be pažinimo krislo.
mąstymas ir pažinimas nėra tas pats – senas posakis. bet ką jis reiškia? bet koks pažinimo judesys įrėmina objektą-daiktą ‘uždėdamas’ jam artikuliuotą simbolį-nuorodą arba kitaip – įžodina. apie tai buvo kalbėta – būties negalima mąstyti (mąstymą suvokiant kaip į-žodinantį veiksmą (arba dabar mąstymo sinonimu tapusį – pažinimą)). nes betkoks mąstymas skleidžiasi kalbos-simbolių pavidalu. galima mąstyti šį daiktą (nutolant nuo pačios būties), galima jį pažinti (sunaikinant jo būtį) – bet būtis liks nepagauta. ką reiškia žodis ‘būtis’ tada? kaip ją ‘pagauti’? ką vadinti būtimi? pats žodis neturi atitikmens realybėje (suprantant šį žodį tradiciškai). būtis nėra objektas (jeigu suskaldysime realybę į subjektas-objektas). tai veikiau nuojauta. matant konkretų medį ir nujaučiant (ne kokia nors mistine prasme) apie jo būtį. žodis ‘būtis’ – tikriausiai vienas sudėtingiausiai suprantamų žodžių filosofijoje. reikalaujantis iš kiekvieno asmeninės patirties. tai ne formulė, kurią išmokęs gali išspręsti uždavinį. ir į būtį pirštu neparodysi (kaip to norėtų daugelis). kam patinka – tai tuščias žodis. bet apie šį žodį daugiau nei du tūkstančiai metų sukasi mąstytojų gretos.
kitas žodis nusakantis būties nuojauta – tikėjimas. vėlgi – ne krikščioniškasis. tikėjimas būtimi išlaikant čia-topiškumo sakralumą. ‘būties’ ir neapibrėši. galima rašyti daugybę knygų apie vieną ir tapačią nuojauta. kiekvienas ją supranta kitaip – ir aprašo kitaip. čia bendro vardiklio nereikėtų ieškoti (’visos filosofijos šneka apie tapatį tik kitais žodžiais – jas susisteminęs rasiu ‘tiesą’ ‘). kiekvieno mąstytojo interpretacija skiriasi – visa tai skleidžiasi žodinėje ‘tikrovėje’, o už jos – šaltinio vanduo – būties (nuojautos) buveinė. aš matau šitą vandenį ne taip kaip tu. tarp mūsų (griežtai kalbant) tvyro neperžiojanti tuštuma. mes niekada nerasime vardiklio, taigi ir – tiesos. galime susitarti dėl vardiklio (ir tuo pačiu – tiesos), jį išrasti, bet ne rasti. taigi šiuo požiūriu – visi unikalūs su savo pasauliais, turintys vis kitokią būties nuojautą.
mintys
2008-01-01 § 1
pirmas grizimas – trenksmu, kaktomusa i tyla, kuria ziaugcioji i zodzius, teisindamasis minciu parduotuve ir zmoniu bendrystes isdava – zodziais – pinigais, kuriuos turi kazkur naudoti. kodel gi ne – - i save. kaktomusa – dienu ir naktu aitvarai. jie mokslingu vejo gusiu inesa i smegeninius kraterius pinigu lavinas. Turtingas biesas tas zmogus.
Ei, kai uzsimerkiu, nezvimbauja monetos. uztat zinai, ka pamaciau tavo nuotraukoj, kurioj tu rukai? toj, kur tu su baltu megztuku, prasegtu, su cigarete dantyse, dviem raukslem vertikaliom tarp antakiu.. zinai? isiziurek i savo bordine bliuzele – - –
pamatyk
kaireje labiau i apacia. rauksliu zaismas. per viduri nueina sviesesne, balksva, ilga rauksle. pasisuka ir lyg iremina zmogaus veida. horizontalus tamsesnis raukslelis – lupu seselis, virs jo – nosis, uzsisukanti kloste iki megztinio vidines juodosios dalies..ir akiduobe salia..
matai zmogaus veida?
neatpazisti? kaip kvaili zmones sako, HUNTERI – TURTINGAS BUSI!