žodžiai

2008-01-01 § 1

šildantis kojas tekant vandeniui – galvojau – kaip jauku ir tyra sedėti ant plaunamo lietaus asfalto, žiūrint dangun ir pamirštant skaičių žvaigždžių. juodas fonas pamirštų daiktų ir žmonių žvelgiančių į vieną pusę. aš čia ir mano juokas ateina. perdirbdamas emocijas į jausmus tyliai kėliau pirštus ir skaičiavau lašus, kurie mane gydo. taip lipdamas iš dienos į dieną ir trypdamas sukurtus grindinius aš einu į ten, kur basos kojos jau seniai pamirštos. mano mintys rodo, o aš jas seku iki miškų tankymės, kur nebesigirdi mašinų ir asfalto graužaties. pamiršimas šaknų kuria nesuvoktą nostaligją ir aš prisėdu. užsikuriu laužą ir rymau linguodamas. aš nesuprantu jūsų kalbos, medžiai, bet nesuprantu ir žmogiškosios – taigi mes čia vieni. tyliai kopiame į dangų prisispaudę giliau į žemę. tai mūsų tikėjimas. mūsų išgalvotos kopečios, kurios kasdien auga. kai atitrūksime – nieko neišsprendžiamai sunkaus – tiesiog rytojumi dabinti šiandieną. kalbu žodžius ir tiesiu rankas į laužą, šildydamas savo pirštus. man patinka čia būti ir nerimtai kalbėti apie pamišimą. medžiai supranta mano iliuzijas – noriu tuo tikėti. ir kai ateis išsilaipinimo metas – aš tikrai tikėsiu. per daug jie gyveno ir rodė savo kamienus, kad dabar imčiau juos suprasti ir pjaustyti po riekelę idant suvokčiau jų vidurius.
atsistoju. ir krizenu po samanas. menesiena nušviečia viršūnes. nei vieno aiškaus garso ir kartu nei vieno neaiškaus. kažkokia idomi visuma – kiek aprėpia mano ausys. keisti jų lingavimai kaip keisti automobilių išmetamieji dūmai. ir tai ir tai žudo. tykiai ir nepastebimai. tarsi miego sparnai baksteltų į sustingusią nugarą. bet aš stoviu ir mąstau – kam meldžiatės jūs, didieji. ar nepermažai vietos ir neperdaug išminties linguoti tarsi pavasario žolė. ir aš pagaunu jų atsakymą kurio neartikuliuoju. tegul nuseda galybės nuotrupos į mano vidų – nes taip lengviau pakelti. visko supratimas visada suponuoja nieko nesupratimą. todėl stoviu ir šildausi nesiverždamas.
išgyvenau dar viena dieną. ir, tekant vandeniui mano kojų pirštais, statau muilo pilis, lyg gęstančio flamingo skrydis kupinas nežinojimo. teka vanduo ir nejučiomis grįžtu čia. pasiimu rankšluostį ir išsakau dar vieną burtą – alio.

§ Vienas komentaras įrašui “žodžiai”