yra priimta skirti religinį dievą nuo filosofinio dievo. pastarasis visiškai nuasmenintas ir perkeltas į absolučios transcendencijos kontinentą. tuo tarpu religiniam (šiuo atveju – krikščioniškąjam) dievui – projektuojamos suabsoliutintos žmogiškumo etiketės ( dievas ‘myli’, ‘užjaučia’, ‘rūpinasi’ ar netgi ‘baudžia’, bet myli ir užjaučia taip kaip absoliutas t.y. tobulai). ar krikščioniškasis dievas nėra absoliuti transcendencija? ir taip ir ne. taip – jis nepažinus ir nepagaunamas žmogiškosiomis juslėmis/mintimis, žodžiu jis transcendentiškas žmogiškumo (imanencijos) atžvilgiu. ne – visdėlto išlieka kontaktas su tokiu dievu – jis apsireiškia žmogui. būtent apreiškimas yra tas tiltas tarp žmogaus ir dievo. dievas nusprendžia kam ir kur apsireikšti. mes čia neaptarinėsime, ką laikyti apreiškimu, o ką – tik šiaip tuščiažodžiavimu – tai rimtesnių žmonių užsiemimai. mums tik reikia skirti filosofinį dievą (arba – filosofo dievą) nuo krikščioniškojo.
ateizmas jau nuo žodžio a-teizmas – negimas to, ką teigia teizmas. arba kitaip – neigimas ‘dievo’ egzistencijos (’dievo nėra’). negimas moralinių kategorijų, kurias teigia krikščioniškoji religija (šiuo atveju visiškas paneigimas neįmanomas, nes ir aršiausiu save vadinančių ateistų gyvenimas – daugiau ar mažiau paklūsta krikšionybės suformuotai dorovės kultūrai (užtenka paminėti – ‘nežudyk’). bet ar pamatuotas toks neigimas? kaip gali ‘būti’ ir ‘nebūti’ arba – egzistuoti arba neegzistuoti (’buvimas’ ir ‘egzistavimas’ yra erdvėlaikio atributas) tai, kas pagal savo apibrėžimą – anapus laiko ir erdvės t.y. absoliuti transcendencija (nepaisaint apreiškimo, nes apreiškimas tik tiltas į vieną pusę dievo -> žmogaus. kalbos kad žmogus gali pasiekti dievą – beprasmės, kadangi tai šauksmas tyruose – niekada nežinai ar tai pasiekė dievo ‘ausis’, o pasak krikščionybės apologetų – gali žinoti tik kada dievas pasiekė tave). taigi ką ištiesų neigia ateizmas? neigia tai, kas pagal nesusipratimą yra priskiriama laiko-erdvės kontinuumo diktatui arba kitaip – priežastingumui. o mums jau aišku, kad absoliuti transcendencija (šiuo atveju dievas) anapus jo (I.Kanto garsioji frazė – ‘dievo neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti’ – reiškianti, kad iš principo nėra ką į-rodyti ir paneigti). čia reikėtų paminėti, kad skiriami du ateizmai – naivusis ir brandusis. naivusis ateizmas paklūsta tam nesusipratimui, nesuvokdamas, kad savo esmėje jis nežino ką neigia, bet neigia dėl paties neigimo. kitas, brandusis ateizmas – šį nesusipratimą suvokia, ir vengia žodžio ateizmas, o veikiau vartoja ‘žmogus be dievo’ (verta paminėti J.Girniaus II tome aptariama žmogaus be dievo problemą). šis terminas išvengia priešdeliui ‘a’ būdingo maištingumo. ‘žmogus be dievo’ – tai konstatavimas o ne pozicija prieš teizmą. savotiška tolerancija ir nežinojimo vietos užėmimas – ‘aš nežinau nieko apie dievą’ vietoj ‘dievo nėra!’.
