amžina (?) kova (pavadinkime tai – butaforine kova, nes kovojo tik vienaip mąstantys ir kitaip.) tarp tikėjimo ir žinojimo, kurią manosi išsprendęs XX amžius apsibrėžęs šias sąvokas. bet apsibrėžimas dar nieko nereiškia. tokių bandymų būta jau nuo naujųjų amžių – technomokslo pradžios. tačiau dabar, technomokslo klestėjimo laikotarpiu net ir gatvėje užkalbintas žmogus ‘tikėjimą’ priskirs religijai, o ‘žinojimą’ – mokslui (konkrečiai kalbama apie gamtotyrą). kodėl taip yra? kas yra ‘tikėjimas’, o kas ‘žinojimas’?
technomokslo epochoje įprasta tikėjimu vadinti dar abejojantį, netvirtą ‘žinojimą’ ar netgi – ‘nežinojimą’. kai tuo tarpu žinojimas – tvirtas ir neabejojantis pagrindas.
panagrinėkime tikėjimą (kokį dabar jį įprasta laikyti – religiniu) paanalizuoti detaliau. jeigu sako – žmogus tiki – turima galvoje, kad jis išpažįsta vieną ar kitą religiją ar jos formą (čia tik viena tokio sakinio interpretacija). supaprastinus – tiki, kad dievas/ai/tuštuma kažkur ir kažkaip YRA (dabar mes neapsiimsime nagrinėti kaip YRA, užtenka – tiesiog YRA). tikima, kad tai ko nematau/neužuodžiu/neliečiu/negirdžiu čia-dabar kažkur ir kažkaip (pvz. po mirties) galima turėti – matyti/užuosti/liesti/girdėti. arba vartojant technomokslo žargoną – ‘žinoti’, kad tai ko čia-dabar ‘nėra’ apskirtai kažkur ‘yra’ – arba – abejoju tuo ką ‘žinau’ (nes tikru žinojimu neabejojama).
pats laikas skirti – religinį tikėjimą nuo tarkim, mokslinio. tačiau patį žodį ‘tikėjimas’ subordinuoti religijai – yra nesusipratimas. kadangi mokslo siūlomas religinis tikėjimo apibrėžimas – tinka ir jam pačiam – ‘tikiu’, kad YRA atomas, ‘tikiu’, kad saulė karšta, ‘tikiu’ visatos begalybe – visas iki banalumo kišamas tariamas mokslo pasiekimas – žinojimas – tėra čia-dabar esančios gamtos tikėjimo įžodinimas. ‘nežinoti’, kad YRA atomas lygų beprotybei – tačiau niekas niekur nei matė, nei užuodė, nei lietė ‘atomą’ ir jo nematė net tie patys atomo apologetai mokslininkai. žinoma tai labai supaprastinta situacija, bet mes bandome parodyti, kad ‘žinojimas’ yra neįmanomas iš principo (nebent labai modifikuota ir siaura jo forma – t.y. čia-dabar pasaulis). net to paties ‘žinojimo’ apibrėžimas yra tam tikras tikėjimas – nuojauta to kas turi ‘tvirtą pagrindą’.
apibendrinus – tikėjimas versus žinojimas – blefas. nes, griežtai kalbant, nėra jokio žinojimo. mes tikėjome, tikime, ir tikėsime, nes tai pamatinis žmogaus buvimo budas. pamatinis ‘nežinojimo’ gelmės nujautimas. ir įsibuvimas į štai šitą jūros lopinėlį.
tikėjimas versus žinojimas
2008-01-16 § 2
žinai, į religiją žiūrint ‘filosofiškai’ galima rasti labai neblogų perliukų. pasakysiu savo nuomone: tai filosofija dar nesupratusi, kad yra filosofija (nesigilinu į ginčą filosofija ar religija pirmiau) – bet tai, kaip bebūtų gaila, tik tuščias mano svaičiojimo įmigis imanencijoje ;}
Žiūrėk, ką radau:
“Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tartum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros –
ne raidės, bet Dvasios,
nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę.”
(2 Kor 3, 4-6)