taškas

atsimenant praeitį ir kopiant sąmanas nuo praeito kelio. tykūs rytai glostant kelius vonioje ir kabinant tikėjimą už užporyt iliuzijų. kiekvienas butaforinis ženklas ir trapūs šešėliai traukė gurkšnoti ambrozijos trupinius. aš pamenu kaip srovenimas nakties lietė mano skruostą ir tada atsibudau ruošdamasis kitai odisėjai. nuolatinis grįžimas ir mąstant ‘objektą’ pagaunu save susitaikymo akimirkoje – tai nuostabūs pasauliai, mano vaike, tai nuostabi odisėja, kurią verta jaukintis ir leistis į kelionę su smėliu kišenėje. mano vaike, tai pasaka tau. ši kelionė tai tavo mirtingumo išbandymas, kuriame nėra laimėjusių ar pralaimėjusių. taškas. nuolatos besislankiojantis taškas ir viskas aplink jį. nuostabu, mano vaike. aš seksiu tau kiekvieną naktį tyliai, ausų paviršiais, o ryte tu dingsi. koncentruota mintis nesileidžia išleidžiama, bet aš galiu kalbėti sukdamasis aplink šį tašką. tu gyveni gyvenimą pasaulyje kuris nėra tavo, gyvenimas, kuris nėra tavo, juokas, kuris nėra tavo ir tu linksti link gilios melancholijos. bereikalo, sakau tau ir kartoju – nėra taip, kad rytojaus nebūtų, nors jo ir nėra. aš narplioju grandines tyliai metaforizuodamas, kad tu nedingtum. tai vis lipimas link nieko nepasakymo. galiu duoti patarimus, bet tai liks patarimais laukiant to, ko niekada nebus, bet pats laukimas – nuostabi dovana. ją turi nekiekvienas ir nekiekvienas jos neturi.
girdžiu garsą. vientisą sąlyti per nematomą giją. tikrumos nėra, mano drauge. tik grįžimas į ten kur niekada nebūsi ir nebuvai, nes ta vieta – taip pat butaforinė. aš seku, kasdien sau tai kuo turiu patikėti, kad galėčiau nubusti į rytojų. seki ir tu. ir mums seka. ir kiekvieną kartą mūsų vis mažiau ir mažiau kol sugalvota pasaka virsta košmaru. taip. ir rytoj ateis rytas ir mes vėl sapnuosime.