‘krečiu pokštus’ – taip atsakė Mačiūnas, paklaustas bankininko kuo jis verčiasi. pokštas arba ironija – kas tai? ar galima kalbėti apie ironija kaip apie ‘nesubrendimo’/'infantiliškumo’/'užslėptų kompleksų’/'cinizmo’/'realybės nematymo’ ir t.t. – pasireiškimą? kodėl ironija yra vienas didžiausių banginių laikančių nevien filosofiją? didžiulis, jei ne beprasmiškas, dalykas yra paaiškinti ironijos fenomeną. žiūrėti į juoką rimtai (kaip tai darė pvz. Schopenhaueris, mėgindamas gana primityviai paaiškinti juoką savo apskritiminiais brėžiniais; mokslininkai, kurie juoką kildina iš verkimo ir t.t.) – atrodo beviltiškos pastangos, nes tai nesileidžia pagaunama. tai kažkoks keistas gyvenimo būdas – viską matant nerimtai. sokrato gyvenimas gali būti pavyzdys paliekantis nuorodą į tai, kada žmogus prieina pasaulio galą – nelieka nieko kito – mirti arba gyventi. nedramatizuojant – kada ryškiai iškyla gyvenimo-mirties dilema ir pasirenkamas gyvenimas – atrodo nieko negali būti rimčiau už akistatą su ‘nebūtimi’, su niekuo. palipėjus iki aukščiausio gyvenimo taško ir pamačius viską plačioje panoramoje – tai lūžis, gyvenimo tragedijos ir beprasmybės zenitas – tai pamačius ir visdėlto pasirinkus gyvenimą – rimtumas lieką kvaila, Kitų matoma, bet tau atrodanti nerimta butaforija. mes negalime nieko paaiškinti tik mėtyti nuorodas. nuoroda ir ironija – sinonimai. visa, kas nutinka, nutinka tavo galvoje (nepretenduojant į subjektyvųjį idealizmą) – kažkas yra anapus galvos – tai mes privalome postuluoti – anaip nukryptume į viską-paaiškinančios-religijos gniauštus (tariu tai su pagarba).
taigi – po zenito rimtai gyventi nebeįmanoma, nes gręsia beprotybė. galų gale ir pats žodis ‘rimtai’ tėra nuoroda į tam tikrą jausminį-mąstymą – nuoroda į pasaulio filtro griežtumą.
galiu tik spėti ar Mačiūnas buvo palietęs zenitą. tačiau jo biografijos – kupinos tragizmo (gyvenimas minusinėje temperatūroje, mėnesius valgant vien obuolius, pašaipa iš kolegų ir t.t.) – ar galima teigti kad tai savotiškas pasaulio filtras – nežiūrėti į viską rimtai? manau Jurgis nujautė beprasmybės klodus tiek savo darbų, tiek pasaulio, bet juokas tapo vieninteliu prieglobsčiu šiapus. visas fluxus, kaip pokšto, menas – liečia kur kas giliau nei dauguma menininkų suvokia. netgi pats fluxus manifestas nurodo ir iškelia nerimtumą (tiesa, kaip atsvarą ‘rimtumui’). drįsčiau sakyti – ironija tai ne nuostata (tai greitai virsta cinizmu), ir ne filtras (visa tai tik pasėkmės), o giluminis gyvenimas pasaulyje su kuriuo nesutinki, kuris tau kelia tiek šleikštulį tiek džiaugsmą, kuris yra beprasmiškas iš pat pradžių – tai vienintelis būdas išgyventi. mes turime per daug tiesų, kad galėtume matyti netiesą – ir galop viskas nusibraukia, anihiliuojasi. suprasti fluxus reiškia suprasti pasaulio dramatizmą. o tada paklausti savęs – ar aš noriu toliau čia gyventi?
