Ką turi galvoje M.Heideggeris sakydamas – ‘mes užmiršome Būtį’? arba kitaip – kaip konvertuoti šią mintį į mums suprantamą formą?
sakant ‘užmiršome’ kyla klausimas – ‘reiškia kažkada mes ‘turėjome’ Būtį?’ Pirmiausia nereikia suvokti to tiesmukai – ‘negi dabar nebeturime Būties?’ T.y. gyvename anapus Būties? Čia kalbama apie kitus dalykus.
Anksčiau aš minėjau apie Būties nuojautą – todėl Būties apibrėžimą čia praleisiu. Taigi – ką reiškia pamiršti tai, kas vienaip ar kitaip ‘švyti’ iš kiekvieno esinio kaip Būtis? M.Heideggeris teigia – metafizika nagrinėjo esinį kaip esinį – t.y. daiktą kaip daiktą, kuris man duotas (mano juslumui) ir pamiršo tai, Kame tas daiktas glūdi t.y. patį esinio pagrindą – labai supaprastintas pavyzdys: knygą mes galime tyrinėti kaip juslinę duotybę t.y. aiškintis jos sąvybes, cheminę sudėtį, nesuprantamų taškų (raidžių) išdėstymą ir t.t. – tačiau tyrinėdami knygą kaip esinį (t.y. fizines sąvybes) nematome to, kas sudaro knygos esmę – parašytos kalbos, kuri virsta savo esme mums perskaičius t.y. mūsų galvoje.
Kalba griežtai kalbant – neegzistuoja taip, kaip esinys – ji neturi fizinių sąvybių. Kas jeigu Kalba – tai Būties mums duotas buvimo būdas suvokiantis savo Būtiškumą? arba kitaip – Žmogus, kuriam atsiveria esinys, gali suvokti (kalbos pagalba) save kaip esinio ir savo buvimo Būtyje tapatybę. Arba dar kitaip – Aš ir esinys lygiomis teisėmis priklausome Būčiai. Taip mąstė, Heideggerio teigimu, ikisokratikai. Kaip tada mąstome mes?
Metafizika ‘pamiršo Būtį’ tada, kai save išskyrė iš esinių – kai atsirado Suvokiantysis (subjektas) ir anapus jo esantis Suvokiamasis (objektas). Tada pradėjo irti tai, ką ikisokratikai mąstė – kad esame tos pačios gamtos kūriniai taigi ir Būties vaikai. Kalba, kuria kalbėjo ikisokratikai iki mūsų laikų kardinaliai pasikeitė, taigi pasikeitė ir mąstymas, o mąstymas – žmogaus buvimas. Tai kokių žvilgnsiu žvelgė ikisokratikai į gamtą – pagarbiu ir nuostabos kupinu žvilgniu – mes žvelgiame kaip į instrumentinį objektą, kurį reikia paversti ’suprantamu’ – iš to kyla Tiesos supratimas. Tiesą, Heideggeris verčia kaip nepaslėptį. arba kitaip – buvimas tame kas tau atsiveria. palyginimui – mes Tiesą ‘žinome’, ikisokratikai buvo Tiesoje arba – įsigyvendavo į Tiesą.
Hegelio svajonė – mintis atitinkanti objektą (šiuolaikinė Tiesos samprata) – virsta realybė – nes Gamtos esinys iš principo negali atitikti mūsų minties, tačiau jeigu mes ji priversime – t.y. sukursime – jis atitiks mūsų žodinį minčių variantą – tik tai, ką sukūriau galiu suprasti – galima daryti išvada – Tiesa, Hegelio supratimu, yra kuriama, o ne atrandama, kaip įprasta teigti.
Būties užmarštis – tai ryšio nutraukimas su Gamta. Pamiršimas, kad esame Gamta, kuri suvokia save. (Šiuo atveju Gamta ir Būtis – sinonimai)
