taškas

Laris ir Andis Wachowskiai remdamiesi Ž.Baudrilardo “Simuliakrai ir Simuliacija” sukūrė filmą Matrica, tiesa, pats Ž.Baudrilardas sakė, kad šis filmas nesusijęs su jo darbais, o ir negalėjo būti kitaip – filmai tapo masiniu produktu – reiškia tai, kas verčia mąstyti reikia išimti, palikti tik pėdsakus, palikti juos lengvus ir suprantamus (aišku įterpiant keletą vinučių – sudarant įspūdį, kad tai verčiančios susimąstyti vietos). Filmai – geriausiausias hipertikrovės pavyzdys – ten viskas susimuliuota – daiktai, žmonės, situacijos. Netgi dokumentika, kuri skelbiasi vaizduojanti realybę, yra iškarpoma ir paliekami tie kadrai, kurie gali dominti vartotoją – stipriai sugrumuliuoti ir pateikti ant lėkštutės. Net ir menas ima tarnauti Kalbai – štai ką reiškia Menas mirė – tik laiko klausimas kada tradiciniai simuliakrai (tik nedidelio laipsnio simuliakrai) tokie kaip teptukas, neapdirpta skulptūra, pieštukas, dažai ir t.t. bus pakeisti universaliu simuliakru – skaimeniniu kodu. Menas persikels į digital erdvę, nes tokiai kūrybai nebereikia nei išsilavinimo, nei patirties – kūrybos kančios pakeičiamos lengva kūrybos palaima – visi tampa menininkais, o sena taisyklė – tai kas tinka viskam – nebetinka niekam – įgauna milžinišką mąstą. Tai ko siekė pop menas – visų kuriamas ir visų vartojamas menas – randa savo nišą hipertikrovės prieglobstyje, tiesa, ne kaip judėjimas, o kaip meno ‘apibrėžimas’. Meno kritika, mėginanti suprasti postmodernizmo judėjimą, jaučia savo bejėgiškumą – kaip galima suprasti tai ko, griežtai kalbant, nėra – Kalbos? Kai viskas taps Kalba (arba Lygtimi) – beprasmiška taps ir pati kritika ir bet koks mokslinis rimtumas. Štai kokią riziką įžvelgia Ž.Baudrilardas – bet kokia rimta diskusija tampa beprasmė (būtent be-prasmė, nes lieka vien reikšmė), nes viskas baigiasi ’subjektyviškumu’ ar tiesiog ‘požiūriu’ t.y. viskas lygu viskam. Tačiau Ž.Baudrilardo kritikai nepastebi tos be-prasmybės ir rimtu veidu nurašo jo tekstus kaip neatitinkančių tikrovės (?) arba blogiau – kaip kliedesius.
Bet, nebūkime rimtais kritikais – įsiklausykime kas kalbama tarp eilučių – Pasaulis, kaip Gamtos buveinė, buvo pakeistas Pasauliu, kaip Žmogaus buveine. Ir nebūkime tie, kurie kalba Gerai-Blogai kategorijomis (kuriomis kalba tik Dievas/ai) – nors mes ir nužudėme Dievą, ir patys pretenduojame užimti jo vietą, gėris ir blogis sėniai paliko dūlėti niekada neperskaitomuose Kalbos puslapiuose.

Ž.Baudrilardas laikomas Postmodernizmo mąstytoju. Aš sąmoningai vengsiu žodžio ‘Postmodernizmas’ – turint galvoje kokia tai neapibrėžta sąvoka ir savo asmeninio nusistatymo, kad tikram mąstytojui mažiausiai rūpi priklausyti vienam ar kitam judėjimui. Galima atsargiai tarti, kad mąstytojas išreiškia epochą, o tuo pačiu metu ir nepriklauso jai. Tai turint galvoje, labai problematiška tokio rango mąstytojus įsprausti į apibrėžtus rėmus (ar bent mėginti tai padaryti). Tikras mąstytojas išeina iš savo epochos, o kartu lieka prirakintas prie jos. Būtent šis paradoksas įgalina pažvelgti tarytum iš viršaus būnant apačioje.

Kai buvo žengtas pažinimo judesys – esinys tapo tiesiog daiktu, objektu. Esinio tapimas daiktu įgalino jį įkalbinti t.y. ‘uždėti’ Kalbą ant daikto ir nukopijuoti daiktą į Kalbą. Nukopijavus pačio daikto nebereikia – belieka žengti kitą žingsnį – manipuliuoti šia kopija Kalbos stichijoje ir vėliau Kalbos pagalba sukurti panašią į originalą kopiją. Dabar tai vadinama pažinimu. Tik tai ką sukūriau galiu pažinti. Kaip teigia Ž.Baudrilalrdas, pradžioje dar žemėlapis išreiškė žemės plotą t.y. buvo tik nekalta (jeigu galima taip vadinti) žemės lopinėlio kopija t.y. turėjo tiesioginį referentą. Tačiau kas vyko toliau? Buvo žengiami milžiniški pažinimo žingsniai – isteriškai kopijuojami daiktai į kalbos gniužulus, o vėliau perdirbami ir išspjaunami rezultatai – kopijos. Perdirbtas daiktas dar nurodydavo į savo kopiją. Bet vystantis mokslui, o kartu ir technologijai – imami kurti visiškai kitokie daiktai – patobulintos kopijos. Ir įvyksta lūžis – originalai buvo nebereikalingi, jie buvo keičiami kopijomis. Kol galų gale kopijosužemė originalo vietą – tokias kopijas Ž.Baudrilardas vadina Simuliakrais . Imkime pavyzdį su obelimi. Įsikišus žmogui dvi obelys sukryžminamos – rezultatas dviejų originalų kopija – nauja obelis. Tada ši nauja obelis kryžminama su kita obelimi – gaunasi kopijos kopija ir taip iki begalybės, kol galų galę mes nebežinome kaip atrodė ir kas buvo originalas – pirminė obelis. Tai supaprastintas pavyzdys. Dabartyje pačių originalų arba autentiškos gamtos likę tik pėdsakai – taip buvo išstumta Realybė, o vietoj jos – tariant Ž.Baudrilardo terminu – buvo pastatyda Hiperrealybė arba – tariant A.Šliogerio žodžiais – Virtualybė. Dar blogiau – hiperrealybė mums tapo Realybe. Tai kas išesmės tėra konstruktas mums yra tikresnis ir mielesnis nei originalas – kuris dar kvepia laukiniškumu ir nesuprantamybe.
Keitėsi ir mokslas – atsirado daugybę disciplinų palenktam vienam tikslui – įkalbti ir pažinti t.y. perkonstruoti gamtą. Nuo pasyvumo buvo pereita prie isteriško aktyvumo – viskas turi buti pažinta – toks imeratyvas laikosi ir iki mūsų laikų. Simuliakrai ima Simuliuoti Tikrovę – mums atrodo, kad stalas yra tikras, nes mes jį galime vartoti visomis juslėmis. Hipertikrovė tapo kur kas aiškesnė ir labiau sukalbama nei laukiniškumas. Laukiniškumas, kuriame gyveno mūsų protėviai – mums tampa trūkumu. Nutrūkus saitui su gamtos sakralumu – iškyla kita problema – atsiranda tuštuma, kuria visomis jėgomis mėginama užpildyti – vartojant, perkant, gaminant. Būtent vartojimas – dabar įgavęs milžinišką pagreitį – nustato, kas bus gaminama. Besaikis vartojimas ir gamyba – tampaglobalizaciniu procesu (ir globalizacijos apibrėžtimi), kadangi niekas negali atsilaikyti prieš Atomo diktatą. Simuliuojama viskas – nuo Atomo iki Didžiojo Sprogimo. Moksluinebepakanka gamtos, jam reikia pažinti ir žmogų. Psichologija viena iš daugelio disciplinų mėginančių tai padaryti. Pasąmonė – teigia Ž.Baudrilardas – atsirado tada, kai žmogus ėmė nebepaklusti mechanistiniam mokslui. Tada reikėjo užpildyti šią nišą – nežinojimą (arba nesuprantamybę) įvardyti kaip Pasąmonę – ir taip išsaugoti ramų Protą, nes Protas jau užliūliuotas Žinojimo. Klonavimas – mano Ž.Baudrilardas – bus kitas etapas žmogaus pažinimo link. Žmogus taps preke – ją gamins ir gamins tobulai, be laukiniškumo ir nesuprantamybės.
Globalizacija jau rodo savo trūkumus – viskam tapus Kalba arba Lygtimi – viskas tampa Viena t.y. tradicinis pasauli byra ir prasideda, kaip A.Šliogeris įvardyja – pabaigų skandalas – iš pradžių Dievo, po to Meno, po to Filosofijos mirtis, nes nebelieka nežinojimo, neapibrėžtumo, nesuprantamybės – viskas turi būti verčiama į lygybę, o lygybė panaikina bet kokius skirtumus. Taigi tradicinis pasaulis pereina į simuliuojamą pasaulį t.y. žinojimo erdvę irhipertikrovę. Tai įvyksta, nes viskas tampa lygu viskam – nebėra nei suprantamybės, nei nesuprantamybės – Dievai = Žmonėms, Juoda = Balta, Tikėjimas = Žinojimui, Eksperimentas = Tikrovei, žodžiu Lygtis ir tik ji tampa svarbi. Kopijos kopijos kopijos kopija (arbasimuliakras) pateikiama kaip Tikrovė. O tai daroma per mass-media ir Reklamą. Reklama tampa varikliu vartojimui, o tuo pačiu ir gamybai – ‘naujas telefonas! Naujas patobulintas televizorius! Naujas kompiuteris atitinkantis Jūsų poreikius!’ – žodžiu nauja Tikrovė, nes ankstesnė jau paseno. ‘Pirkite ir būkite savimi. Pirkite ir būkite laisvi. Vartokite ir būkite individualūs!’ – visas šitas mintinai žinomas šlamštas rėkia nuo sienų, stendų, TV/PC ekranų – jeigu nevartosi, Mes suvartosime Tave – kaip darbo jėgą, idėjų generatorių ar tiesiog kaip eilinį varžtą sistemoje. Tai kad isteriškai rėkiamos tokios senos sąvokos kaip Grožis, Individualizmas, Laisvė, Tiesa parodo tik vieną – jų nebeliko ir tik desperatiški mėginimai jas reabilituoti prisunkiant į jas simuliuojamosšviežienos – nuolat atsinaujinančios ir suprantamos. Bet Tikrovės jau nebėra – konstatuoja Ž.Baudrilardas – dabar žemėlapis apibrėžia žemės plotą.

Maža to – Žmogus verčiamas paklusti Kalbos diktatui – ar kaip įstatymas, ar kaip viešoji nuomonė, ar kaip stereotipas – gaunasi paradoksali situacija -media kuria ir formuoja žiūrovą, kuriam atrodo, kad tai jis kuria ir formuoja media. Kita minčiai nepakenčiami – nes jie dar desperatiškai bėga nuo Kalbos diktatūros. Kaip pastebi Ž.Baudrilardas – nebėra skirtumo tarp tikro ir simuliuojamo nusikaltimo. Nebėra skirtumo tarp vieno ir kito žmogaus (nors media ir akcentuoja individualumą, bet iš esmės pasakoma: elgsiesi taip ar anaip – busi individualus (o ką reiškia toks pasakymas per TV ekraną?)) ir jeigu šiokia tokia išimtis išnyra – ji kaip mat užgniaužiama ir įtraukiama į media – kaip Kritika, Diskursas, Dekonstrukcija ar tiesiog kaip pašiepimas. Kalbant banaliai – visi tapo ne standartu tam, kad pažiūrėjus iš aukščiau išryškėtų Standartas. Standartas lengviau manipuliuojamas, o tai reiškia – jį lengviau priversti vienaip ar kitaip vartoti.
Ž.Baudrilardas nekalba apie tradicinę konspiraciją – niekas negali valdyti tokio dalyko kaip Globalizacija vienose rankose. Tradicinės diktatūros praėjo – ir spėjama – niekada nebegrįš, nes turime kur kas tobulesnį įrankį – media kaip internetas, TV ar laikraščiai.
Media veikia kaip atgrasymas – sukuriami priešai tam, kad mobilizuoti visuomenę, ją įbauginti – Rusija, Islamo pasaulis, terorizmas ir pan. – tai atgrasymas, kurį pasitelkus galima daryti su visuomene ką tik norima – viskas vardanGlobalizacijos ekspansijos t.y. naujų vartotojų. Ir tegul neapgauna pasakymas – Jūs mums rūpite! – tik rupime ne kaip žmogus, o kaip vartotojas, arba potencialus vartotojas – Sveikatos apsauga, Valstybės rūpinimasis savo piliečiais ir galų gale humanizmas – tai tik priedanga vardan to, kad nebūtų prarastas vartotojas, nes jis gyvybiškai svarbus sraigtelis sistemoje.

Ne-paslėptis išnyra čia-būtyje. Čia-būtis apibrėžia topiškumą t.y. ‘čia’ reiškia tylą t.y. būdamas ‘čia’ aš nesu ‘kitur’ – ateityje, praeityje ar dabartyje kaip artikuliuotos nesamybės (tai ką mąstau, dažniausiai mąstau atsitraukęs nuo ‘čia’). Kitaip tariant, mąstydamas apie ką veiksiu ateityje-dabartyje-praeityje dažniausiai nesu ‘čia’ – nematau to kas mane supa Dabar, o ‘matymas’ suponuoja tylą. Galima sakyti – mąstymo tylą. Tai nereiškia forsuojamo tylėjimo – meditacijas ar prievartinį ‘minčių stabdymą’. Kalbantbuitiškai – Nuostaba atima žadą ir panyrama į mąstančią tylą – klausimą. Mąstanti žiūra, arba žiūrintis mąstymas – taip A.Šliogeris įvardyja šią tylą.
Čia-būties supratimas mums atveria gaires į M.Heiddegerio ikisokratikų interpretacijos supratimą. Vėliau mums turėtų paaiškėti kuo tai skiriasi nuo Platono perskyros subjektas-objektas ir tai, kas vėliau išsirutuliojo į Naujuosius Amžius, o kartu ir Modernizmą, kurį kritikuoja J.Baudrilardas.

Kas vyko toliau? Tiesa iš čia-būties ne-paslėpties persikėlė į Idėjų t.y. Kalbos arba Žodžio kontinentą ir to perkėlimo iniciatorius buvo Platonas kalbantis Sokrato lūpomis. Žymioji Olos alegorija čia-būtį nubraukia kaip šešėlius t.y. mūsų kūnas/juslės yra narvas ir Kalba mus išlaisvina ir parodo saulę. Kalba suprastina kaip Idėjos. Tiesa patalpinama į Kalbą ir vėliau tai išsirutulios į Žinojimą. Perkėlus Tiesą anapusImanencijos ji patalpinama Transcendencijoje – anapus juslių esantį pasaulį. Taip padedamas pagrindas tam, ką dabar mes aiškiai suvokiame kaip Subjektą-Objektą. Tiesa arba Gėris – tampa pažinimo atributais. Tik tai ką pažįstų t.y. įkalbinu yra Tiesa. Įvyksta Žmogaus pasikeitimas pačios kalbos atžvilgiu – anksčiau ji tarnavo kaip instrumentas, o dabar pats instrumentas nurodo, kas yra tikra, o kas tik regimybė. Tai ką matau savo jusle (ir anksčiau tai būtų suprasta kaip Tikrovė) – nėra tai ką matau, sako Kalba. Taip pasikeičia stovėsena pačios Tikrovės atžvilgiu – nebetikima juslėmis, Kalba tampa žibintu nušviečiančiu Tikrovę ir taip ją modifikuojančiu. Skirtingai nuoikisokratikų , Tiesa tampa ne matoma/užuodžiama/lytima/girdima, o Žinoma (kalbant šių laikų terminologija – Tiesa tampa virtuali – neegzistuojanti niekur, bet egzistuojanti visur).
Ką reiškia Subjektas ir Objektas, jeigu ši perskyra tokia svarbi? Pasikeitus santykiui su Tikrove – Kalbai išsiveržus iš savo gniaužtų – kūno, pasikeičia mąstymas. Kaip pasikeičia? Jeigu Tiesa slypi Kalboje, o ligšiolinė Tikrovė tampa regimybė, kyla tikrumo poreikis. Kas įvyksta siekiant tikrumo? Esiniai įkalbinami. Tai nereiškia, kad jie iki tol nebuvo įkalbinami, anaiptol – mąstymas tik ir skleidėsi kaip daiktų įkalbinimas. Bet čia iškyla labai svarbus skirtumas -esiniai nebėra Tikrovė, jie – regimybė, taigi reikia ieškoti, kas slypi už regimybės. Reikia daiktą priversti kalbėti, kad jis pasakytų kas yra tikrovė, užuot pasyviai stebėjus. Vertimasesinį kalbėti suponuoja tai Kam jis kalba t.y. man, kaip žmogui arba kitaip – subjektui. ir Tas, kas kalba yra esinys t.y. objektas. Nubrėžti griežtą riba tarp Subjekto ir Objekto yra begalo sunku ar net neįmanoma – mums labai problematiška suprasti, kad subjekto ir objekto nebuvo anksčiau. Mes galime tik spėti, kad Objektas ikisokratikų laikais nebuvo taip griežtai įvardintas kaip Ne-aš. Belieka bent apytiksliai kalbėti apie santykį tarp esinio ir Manęs arba vartoti tokias sąvokas kaip sakralumas esinių atžvilgiu. Tai begalo svarbi ir sunki tema, kuri išeina už šio darbo ribų. Mums užtenka tik apytiksliai nurodyti kaip ir kas pasikeitė po Platono.
Dabar galima iškelti silpną hipotezę, kad Platonas inicijavo projektą kurį dabar mes vadiname Vakarų civilizacija.

Tiesa persikėlė į Kalbos pasaulį. Ir nereikėjo ilgai laukti rezultatų – ankščiau dievai buvo žmogiški, tiesa skyrėsi kai kurie atributai (jeigu galima taip pavadinti) – jie buvo galingesni už žmones, išmintingesni, nemirtingi. Tačiau jų buvo daug ir jie buvo su žmogiškosiomis silpnybėmis – mylėjo, valgė, turėjo afektus – pyktį, užuojautą ir t.t. Jeigu Kalba taponurodymu kas yra Tikrovė, tai netrukus ir patys dievai turėjo tapti Kalba – t.y. tapti Tikrove – tikresni už regimybę. Ir taip atsitiko. Dievai persikėlė į Kalbą, o vėliau daugiskaita tapo vienaskaita – reikėjo vieno Dievo, bet tobulo visomis prasmėmis – patalpinti jį į Kalbą ir suteikti Tobulos Tikrovės statusą – tobulai mylinčio, tobulai kuriančio, tobulai atleidžiančio. Tik Dievas – kaip Kalbos Atomas – turėjo nurodyti, kas tikra, o kas ne. Dievas turėjo tapti visuotine tikrumo lygtimi (dabar mesįvardijame – kaip Vieningo lauko teorija, Stygų teorija ir pan. – tai likę religijos reliktai – visuotinės lygties arba Dievo nostalgija).
Dievas tapo pernelyg Transcendentiškas, reikėjo jį priversti kalbėti. Ir jis buvo verčiamas kalbėti Knygoje, o vėliau ir apreiškimuose. Knyga tapo raktas į Dievo transcendentiškumą. Dievas, kaip kalbos Atomas buvo dekonstruojamas Knygoje – tik taip jis tapo prieinamas netobulai būtybei – žmogui. To buvo gana, kurį laiką. Suprasti Dievą (o tuo pačiu ir Kalbą) iš principo neįmanoma. Nes pats supratimas skleidžiasi kalbos pavidalu. Kalba suvokianti ir mąstanti pati save – tai pasirodė per sudėtinga. Ir tada pribrendo laikas pakeisti Dievą.

R.Dekartas siejamas su lūžiu tarp, jeigu galima taip vadinti – Religijos ir Mokslo – t.y. religijos virsmu mokslu (šių dienų reikšme):
“Aš abejoju, vadinasi mąstau, vadinasi – esu” – sako R.Dekartas.
Ką tai reiškia? Pats abejojimo aktas išreiškia netikrumą. Aš nesu tikras kažkuo. Arba kaip pamatinė abejojimo būsena – visiškas netikrumas bet kuo. Kodėl netikrumas tampa pamatinė būsena? Juk Dievas, kaip Kalba, mums turėjo suteikti tikrumą. Kas nutiko? Kaip buvo minima – Dievas tapo pernelygtranscendentiškas – taigi nedavė to rezultato, kurio iš jo buvo tikimasi. Jeigu suabejojama Dievu, kaip kalbos Atomu, tai turėjo būti suabejojama pačia Kalba? Bet įvyko kitaip – “abejoju – vadinasi mąstau – vadinasi esu” – lyg ir suabejojama Kalba, bet tuo pat metu Kalba patvirtina mano egzistenciją. Taigi, galima sakyti, iš Kalbos buvo atimtastranscendentiškumas , bet ji iškart pastatoma kaip mano Būties garantas. Kadangi Aš egzistuoju, tai mano egzistencija suponuoja ir Kitų egzistenciją. Aš tampu Kitų egzistencijos matu. O tai visiškai kitoks santykis suesniais anapus manęs. Esiniai tampa esiniais tik tiek, kiek Aš egzistuoju. Taip padedamas pamatas mokslui kaip instrumentiniam esinių vartojimui.

Pradžia (arba Itakė – A.Šliogerio terminija) kaip nuostaba arba blyksnis – galima tik trumpą laiką. Išlaikyti minties įtampą ir tuo pačiu nuostabą ilgą laiką neįmanoma ir netgi pavojinga. Tai lyg blyksnis – sudrebinantis visą žmogų ir tyliai išnykstantis. Bet pati blyksnio akimirka yra visų apmąstymų šaltinis. Ji dar ilgą laiką skleidžiasi klausimo pavidalu – kas tai buvo? – iš šio šaltinio gimsta tai ką galima pavadinti ‘religiniu jausmu’ arba ‘nušvitimu’ t.y. pats tiek religinio, tiek filosofinio klausimo išsiskleidimas. Pradžios įvykiui interpretuoti kuriamos ištisos sistemos – tiek religinės, tiek filosofinės, tiek mokslinės (kaip ’smalsumo’ aiškinimas), tiek meninės. Todėlbegalo sunku nepasiduoti šių sistemų blyksnio aiškinimui. Ir tai suprantama – žmogui reikia atsakymo. Atsakymo į tai ką jis patyrė. Nežinomybės užgesinimo. Tačiau būtent filosofija šiuo atžvilgiu elgiasi kitaip. Taip, ji taip pat aiškina ir interpretuoja Pradžią, tačiau skirtingai nuo religinio ar mokslinio interpretavimo – filosofijos užduotis išvesti į šią būseną. Kitos sistemos duodą atsakymą – ar tai būtų Dievo apreiškimas, ar sąmonės sutrikimas, ar meninis įkvėpimas – atsakymas iškarto paruoštas. Filosofija elgiasi kitaip – atskaitos tašku ima šią būseną ir dažniausiai pabrėžtinai duoda suprasti, kad vieno ar kito mąstytojo Pradžios aiškinimas yra tik to mąstytojo interpretacija. Tai nėra Atsakymas – tai Atsakymų galimybė. Ir kviečia iš Atsakymų galimybės realizuoti atsakymą sau.Kviečia kelti klausimą – pabrėžtinai sąkydama – klausimo būsena svarbesnė už atsakymą ir tikrumą/aiškumą. Filosofija atsakymą suvokia kaip laikiną laiptelį – jis reikalingas norint išlaikyti protą nuo patologijos. Tačiau nuo to laiptelio reikia kelti naujus klausimus ir statyti savo Asmenybę bei kritinį mąstymą.
Pats klausimas dar neatveria Pradžios. Klausti ‘kam naudojamas plaktukas?’ nereiškia įžengti į Pradžią. Buitinis (ar mokslinis) klausimas apibrėžia atsakymą. Net jeigu pats atsakymas dar tik nujaučiamas. Klaustimetafiziškai reiškia atsikratyti nujaučiamo atsakymo – suvokti savo nežinojimą. Būtent nežinojimą galima pavadinti keliu į metafizinį klausimą.Sokrato garsioji frazė ‘žinau, kad nieko nežinau’ nurodo į nežinojimo būseną taigi ir į metafizinį klausimą. Sokrato klausimai vadinamiesiems išminčiams parodo, kad jie gyvena Atsakymo terpėje ir Sokratas juos nuginkluoja. Bet nuginkluoja ne geresniais atsakymais – o klausimu. Metafizinis klausimas iš esmės neatsakomas. Taigi Sokratas žinojo, kad klausimai, kuriuos jis užduoda yra neatsakomi. Pats Sokratas galėjo tik kelti klausimus ir, ironiškai ar ne, laikydamas save kvailesniu už kitus – tikėjo, kad galbūt išminčiai žino tai, ko nežino jis.
Metafizinis klausimas yra amžinas t.y. jis nepriklauso epochai. Nors kiekviena epocha ir iškelia galimus atsakymus, tačiau kita epocha juos paneigia arbabegalo pakoreguoja. Tai, kad atsakymai keičiami ir koreguojami sukelia iliuziją, kad Civilizacija progresuoja. Arba (kaip mūsų epochai) klausimai paskelbiami tuščiais ir beverčiais ir tuomet klausimas atmetamas kaip kliedesiai arba nesąmonės. Taip atsitiko su mūsų Modernizmu įkvėptu Naujųjų amžių. Tačiau, tarus, kad Naujieji amžiai tapo lūžiu, kas atsitiko?

Sakoma, kad M.Heideggeris tapo paskutiniuoju didžiu mąstytojų užbaigusiu Vakarų metafiziką. Tačiau kodėl? Norint tai suprasti reikia gilintis į M.Heideggerio mintis.
M.Heideggeris laikomas Ontologijos mąstytoju. Ontologija – Būties teorija. Ką reiškia Būtis? Tai M.Heideggeris ir mėgina apmąstyti. Jis teigia, kad metafizika nuo pat pradžių nagrinėjo esinį kaip esinį, o ne tai Kame tas esinys tampa esiniu t.y. Būtyje. Norėdamas suprasti kurioje minties raidos vietoje viskas pasisuko t.y. liko pamiršta Būtis, jis interpretuoja ikisokratikus – Parmenidą, Herakleitą ir kitus. Jis jiems skiria didžiulį dėmesį. Kodėl? Nes jis mano, kad tada Gamtos/Būties supratimas buvo kitoks nei po Sokrato. Nagrinėdamas ikisokratikų sąvokas etimologiškai ir jas dešifruodamas mūsų epochos kalba – jis iš naujo apibrėžia jas. Iškelia jų prasmę Hermeneutikos pagalba.
Būtis arba Gamta ikisokratikų laikotarpyje buvo laikoma vienovėje su Žmogumi. Tai yra, kad Žmogus suvokė save kaip Būties dalį. Nebuvo perskyros Subjektas-Objektas.Esinys buvo mąstomas kaip Aš dalis. Aš mąstau (bet ne todėl egzistuoju – kaip vėliau pasakys Dekartas) Esinius kaip mano dalį, o tuo pačiu ir Būties dalį.
Mano mąstymas buvo Būties mąstymas. Tai Būtis mąstė save, o ne Aš. Aš suvokimo kaip subjektas – nebuvo. Pats laikas panagrinėti Būties sąvoką. Būtis neegzistuoja taip kaip pavyzdžiui egzistuojaesinys – apibrėžtas laiko ir erdvės. Būties kaip substancijos nėra t.y. negalima jos paliesti ar parodyti pirštu. M.Heideggeris pasitelkia apytikslę analogiją aiškindamas Būtį – stovi namas, sako jis, mes galime ištyrinėti jo kambarius, jo struktūra ir pan. tačiau, sako M.Heideggeris, mes negalime užčiuopti jo Būties. Mes ją matome kaip namą. Būtis mums švyti per namą. Būtis nera namo dalių suma, tai kažkas visai kita. Arba galime pasitelkti apytikslę analogiją su knyga – nežinodami knygos funkcijų ir Kalbos, mums ji pasirodys kaipesinys, galime tyrinėti jos cheminę sudėtį, vartyti puslapius, liesti, plėšyti ir pan. Tačiau knygą tyrinėdami kaip esinį mes neužčiuopiame knygos esmės – parašytos kalbos. Pats skaitymas egzistuoja kaip sąmonės kalbėjimas t.y. perskaityti žodžiai, nors jų pagrindas apibrėžtas kaip substancija – t.y. užrašyti žodžiai, neegzistuoja kaip laiko-erdvės apibrėžtis. Taigi skaitant žodžiai tyliai išnyksta. Ši analogija suprastina taip – Žodžiai, neegzistuoja taip kaipesinys , tai šiuo atvejų skaitymas yra Būties švytėjimo ‘matymas’. Mes nujaučiame, kad Kažkas yra, kaip tekantys sąmonėje žodžiai, bet jų neipačiupinėti , nei matyti negalime. Taip suprasta Būtis nebėra tiesiog išsigalvojimas (nes tada ir pati kalba tėra vapaliojantis kliedesys) – tai Kažkas kas švyti iš kiekvienoesinio, bet esinys nesutampa su Būtimi. Taip, sako M.Heideggeris, taip mes pamiršome tą pagrindą, kuriame mums kalba Būtis. Nuo Sokrato Būtis ėjo užmarštin . Netgi galima tarti, kad Blyksnis arba Nuostaba – mums atveria Būtį. Mes, kaip Būties vaikai, imame stebėtis. Taip Būtis stebisi savimi pačia.
Kaip pasikeitė didžiosios sąvokos nuo Sokrato laikų? Tiesą M.Heideggeris verčia kaip ne-paslėptį. Skirtingai nuo dabartinės Tiesos sampratos, ikisokratikai gyveno tiesoje, į ją įsibūdavo. Palyginus, mes – žinome Tiesą ir tik žinojimas mums atveria Tiesą. Ne-paslėptis atsiveria kaip Būties spinduliai, kuomet esinys rodosi kaip Būtis-kame. Dabar aiškėja Parmenido ištara – Būtis ir mąstymas yra tas pats. ‘Būtis’ suvokiama kaip veiksmažodis. Kuomet mąstymas atveria esinio Būtį, pats mąstymas suvokiamas kaip vidurys tarp aktyvumo/instrumentalumo ir pasyvumo, o būtent – kaip klausimas. Klausimas yra Būties mąstymas.

Iš pokalbio:
- Manote Dievas mirė?
- Taip, galutinai.
- Kodėl?
- Nes mes jo neradome..

Galime tęsti šį pokalbį klausiant – kas nutiko Dievui? Kodėl būtent Mes jo neberadome? Kas išmušė pasauliui pamatą ant kurio buvo rezgama ištisa civilizacija?
Atsakyti į šį klausimą nepaprastai sunku, arba – visiškai akivaizdu, nelygu koks atskaitos taškas. Nyčė savo metafizikoje peikia Sokratą iškvėpusį Platoną, kuris, kaip mano Nyčė, padėjo pamatą grandioziniam projektui – Vakarų Civilizacijai.
Platono didis įnašas – tai ’suskaldymas’ pasaulio į dvi dalis – imanenciją ir transcendenciją. Idėjos tapo atskaitos tašku apibrėžiančiu žmogaus žmogiškumą. Tai kelrodė žvaigždė Tiesai ir Grožiui nušviesti. Jeigu Platono Idėjas interpretuosime kaip Kalbą – įvyko didžiulis lūžis nuo ikisokratikų laikų – Žodis/Kalba išsiveržė iš savo gniaužtų – Imanencijos. Kalba persikėlė į Idėjų pasaulį ir būtent Kalba palaikė Idėjas, nes tik joje ir reiškėsi. Lūžis pakeitęs pasaulio likimą. Begalo didingas žestas, nutiesęs kelią iki šių laikų t.y. iki Visatos pakraščių ir mikro-pasaulio ribų.

J.Baudrilardas savo knygoje “Simuliakrai ir simuliacija” atskaitos tašku ima moderniąją epocha. Epochą poto, kai buvo ‘nužudytas’ Dievas. Tačiau atskaitos tašku imant vien J.Baudrilardą – mes nesuprasime gilumo, kurį jis iškelia savo nepaprastai įdomioje rašymo manieroje, bei sąvokų dviprasmiškumu. Norint bent kiek suprasti J.Baudrilardo iškeliamas problemas tenka analizuoti tiek modernizmo praeitį, tiek apčiuopti visos vakarų civilizacijos minties raidą. Žinoma, šis darbas neturi pretenzijų iki pamatų suvokti ir paaiškinti tai, kas iš esmės yra nepaaiškinama – tūkstančių metų senumo kultūros raidą ir sąvokas. Tačiau mėginimas arba procesas ir yra viskas ko mes galime pasiekti, taigi šis darbas tik labai paviršutiniškai apžvelgs ir interpretuos sąvokų/minčių raidą iki modernizmo ir vėliau palygins su pačiu modernizmu, o kartu ir su tuo ką J.Baudrilardas suproblemino.

Nuo ko reikia pradėti norint grįžti į Pradžią? Pirmiausia reikia klausti – kas yra Pradžią? Pradžios sąvoka iškart suponuoja Laiką. Ar, žiūrint iš šių laikų t.y. vadinamojo postmodernizmo arba kitaip – technologijos amžiaus – galima Pradžia? Taip, mums sako mokslininkai. Pradžia – tai Didysis sprogimas. Tada klausimą konkretiname – o kur Žmogaus pradžia? Mums atsako – prieš dešimtis tūkstančių metų. Taip klausinėjant galime sugrupuoti viską pagal chronologinę skalę, bet iš filosofinio klausimo pozicijų suvokiame, kad kažko trūksta. Klausdami apie Pradžia subordinuotą laikui – mes negauname mus dominančio atsakymo. Pradžia šiuo atvejų nusitiesia į begalybę, ji nuolat žengia per save – nauji duomenys sukuria Pradžios pradžia, kuri laikui bėgant virsta Pradžios pradžios pradžia ir t.t. Susiduriame su problema, kad Pradžios, kalbant griežtai, nėra. Visada galima rasti dar ankstesnį laiko vienetą. O kas jeigu mes Pradžios nesubordinuosime laikui? Nutrauksime šį ryšį ir paklausime kitaip – kaip galima Pradžia arba – kur galima Pradžia?
Kas jeigu mes iškelsime beprotišką hipotezę – Pradžia apskritai negali būti apibrėžiama kaip Laiko-Erdvės atributas. Jeigu mes tam ryžtamės, tai belieka pridurti, kad Pradžia sutampa su Pabaiga. Iškelkime dar beprotiškesnę idėją – Pradžia nuolat šalia, ir būtent todėl, kad ji šalia ji ir toliausiai nuo mūsų. Pradžią atskyrus nuo laiko-erdvės mums tampa aiškiau apie ką kalbame. Kalbant M.Heideggerio žodžiais tai būtų čia-pasaulis arba čia-būtis. Kalbant A.Šliogerio terminija tai būtų – blyksnis. Kur mus nuveda šios sąvokos? Kalbant toliau M.Heideggerio terminais – čia-būtis galima nuostabos pagalba. Dabar aiškėja klausimo ‘kur galima Pradžia?’ atsakymas – tai nuostaba. Nuostaba tai nėra paviršutiniškas nustebimas pamačius/palietus/išgirdus kitokį nors daiktą (savo išvaizda/garsu išnyrantį iš konteksto) – tai pamatinė būsena daiktų (kurie gali būti ir buitiški ir visiškai ’suprantami’ t.y. kurie nesukelia mumyse klausimų) Kitoniškumo atžvilgiu. Nuostaba mus išveda į klausiančią būseną – Kas tai? – arba vadinamąjį pamatinį ontologijos klausimą – Kodėl yra Būtis, o ne Niekas? Nuostabos arba Blyksnio akivaizdoje mes patenkame į klausimo erdvę taigi ir į filosofijos Pradžią. Dabar aiškėja kitas klausimas – ‘kaip galima Pradžia?’ – ji galima kaip klausianti būsena. Būtent tai mus gražina į ten kur susitinka Pradžia ir Pabaiga. Į visos metafizikos t.y. mūsų civilizacijos Pradžią.

vardan Tiesos, sako siųlydami prekę. Vardan atminimo, to, kas slepiasi po kiekvienu iki begalybės perkopijuotos tikrovės liekanos. Nekeliamas klausimas – kodėl? Kas tai? Klausimas suprantamas kaip atsakymo apibrėžimas. Apibrėžinėjamas kiekvienas sakinys vardan aiškumo. Kas yra aiškumas? Kas yra tai, kas priskiriama Žinojimo kategorijai? Nuolatinis žodžių dauginimas vardan… pamiršimo. Konspiracija nebegalima išprincipo vien todėl, kad kiekvienas (tradicinės konspiracijos objektas) tapo auto-klausimu generuojamu atsakymo. Atsakymo to, kuris niekur neegzistuoja kaip laiko-erdvės atributas, tačiau egzistuoja virtualiai kaip mass-media. Atsakymas į klausimą, kurio DAR neiškėlėme JAU yra ‘pasąmonės/sąmonės’ kliedesių pavidale. Tradicinė konspiracija čia bejėgė, nes kiekvienas savo noru ją kuria ir paneigia tuo pat metu. Kaip tai galima? Atsakymas: saugumo jausmas. Mass-media suteikia saugumo jausmą, apibrėždama nesaugumo (paranojos, nerimo, socialines fobijos) struktūras kaip Žinojimo niuansus. Taip, jums atsako, tai sutrikimas ir mes apie jį Žinome. Mes žinome tai ko jūs nežinote, tam, kad ir jūs žinotumėte. Paprasta lygtis. Absorbuojamas visas Neapibrėžtumo potencialas tam, kad būtų išspjautas Žinojimas ir saugumo jausmas. Lieka priduri – iliuzinis jausmas, bet apie iliuzijas/tikrovę/regimybę kalbėti – tai vaikytis Vaivorykštę – tu ja matai, bet jos niekada Nėra.
Saugumas būtinas, bet ir jis žalingas visuomenei – todėl kuriami simuliuoti atgrasymo modeliai – terorizmas, Rusija, banditai tykantis kiekvienoje gatvėje – bet kiek tai Tikra? Tikra. Žinoma tikra. Ten kur nėra priešu, juos reikia susikurti idant išlaikyti visuomenę mobilizacijos stadijoje. Karinė mobilizacija reiškia neišvengiamą karą, tačiau taiki mobilizacija – kur kas efektyvesnė priemonė išlaikyti jausmo įtampą, o kartu ir įtaikingą sąmonę.
Priešas visada buvo ir bus būtinas, net jeigu ištiesų jo likę tik pėdsakai.

Laisvės neapibrėžimas naudingas tam, kad būtų pasiųlyti trys telefonai ir pasakoma – rinkis, tai yra laisvė. Laisvės sąvoka degradavo tiek, kad ji tapo pirštu parodoma. Tiek Dievas, Grožis ir Tiesa. Visa tai liekanos, kurios prikeliamos iš naujo tam, kad būtų apibrėžiamos ir pateikiamos kaip Žinojimas, Tyrinėjimas, Kritika, Mokslinis diskursas, Studijos. Viso to pasėkmė – iliuzija, kad mes supratome ir suprantame ligšiolines epochas, o dar baisiau – kad mes apsibrėžėme geriau t.y. progresavome.
Išesmės visos didžiosios kategorijos/sąvokos ‘išlikusios’ iki mūsų laikų – nebylios. Jos tyli ir leidžiasi pripučiamos betkokia dezinformacija, taip atsiranda – ‘mokslas dar neviską žino’ ar ‘mokslas patikimiausias iš visų didžiųjų alternatyvų’. Tiesa – tai iškamša, bet pavojinga iškamša. Belieka ikišti ją į įtaigų konteksą ir stebėti kaip ji, savo nebylumu, jam pritars.