vardan Tiesos, sako siųlydami prekę. Vardan atminimo, to, kas slepiasi po kiekvienu iki begalybės perkopijuotos tikrovės liekanos. Nekeliamas klausimas – kodėl? Kas tai? Klausimas suprantamas kaip atsakymo apibrėžimas. Apibrėžinėjamas kiekvienas sakinys vardan aiškumo. Kas yra aiškumas? Kas yra tai, kas priskiriama Žinojimo kategorijai? Nuolatinis žodžių dauginimas vardan… pamiršimo. Konspiracija nebegalima išprincipo vien todėl, kad kiekvienas (tradicinės konspiracijos objektas) tapo auto-klausimu generuojamu atsakymo. Atsakymo to, kuris niekur neegzistuoja kaip laiko-erdvės atributas, tačiau egzistuoja virtualiai kaip mass-media. Atsakymas į klausimą, kurio DAR neiškėlėme JAU yra ‘pasąmonės/sąmonės’ kliedesių pavidale. Tradicinė konspiracija čia bejėgė, nes kiekvienas savo noru ją kuria ir paneigia tuo pat metu. Kaip tai galima? Atsakymas: saugumo jausmas. Mass-media suteikia saugumo jausmą, apibrėždama nesaugumo (paranojos, nerimo, socialines fobijos) struktūras kaip Žinojimo niuansus. Taip, jums atsako, tai sutrikimas ir mes apie jį Žinome. Mes žinome tai ko jūs nežinote, tam, kad ir jūs žinotumėte. Paprasta lygtis. Absorbuojamas visas Neapibrėžtumo potencialas tam, kad būtų išspjautas Žinojimas ir saugumo jausmas. Lieka priduri – iliuzinis jausmas, bet apie iliuzijas/tikrovę/regimybę kalbėti – tai vaikytis Vaivorykštę – tu ja matai, bet jos niekada Nėra.
Saugumas būtinas, bet ir jis žalingas visuomenei – todėl kuriami simuliuoti atgrasymo modeliai – terorizmas, Rusija, banditai tykantis kiekvienoje gatvėje – bet kiek tai Tikra? Tikra. Žinoma tikra. Ten kur nėra priešu, juos reikia susikurti idant išlaikyti visuomenę mobilizacijos stadijoje. Karinė mobilizacija reiškia neišvengiamą karą, tačiau taiki mobilizacija – kur kas efektyvesnė priemonė išlaikyti jausmo įtampą, o kartu ir įtaikingą sąmonę.
Priešas visada buvo ir bus būtinas, net jeigu ištiesų jo likę tik pėdsakai.
Laisvės neapibrėžimas naudingas tam, kad būtų pasiųlyti trys telefonai ir pasakoma – rinkis, tai yra laisvė. Laisvės sąvoka degradavo tiek, kad ji tapo pirštu parodoma. Tiek Dievas, Grožis ir Tiesa. Visa tai liekanos, kurios prikeliamos iš naujo tam, kad būtų apibrėžiamos ir pateikiamos kaip Žinojimas, Tyrinėjimas, Kritika, Mokslinis diskursas, Studijos. Viso to pasėkmė – iliuzija, kad mes supratome ir suprantame ligšiolines epochas, o dar baisiau – kad mes apsibrėžėme geriau t.y. progresavome.
Išesmės visos didžiosios kategorijos/sąvokos ‘išlikusios’ iki mūsų laikų – nebylios. Jos tyli ir leidžiasi pripučiamos betkokia dezinformacija, taip atsiranda – ‘mokslas dar neviską žino’ ar ‘mokslas patikimiausias iš visų didžiųjų alternatyvų’. Tiesa – tai iškamša, bet pavojinga iškamša. Belieka ikišti ją į įtaigų konteksą ir stebėti kaip ji, savo nebylumu, jam pritars.
