taškas

Kas yra pažinimas? Kaip galimas pažinimas? Ar išvis galimas pažinimas? Tai klausimai į kuriuos mėgina atsakyti V.Sezemanas savo darbe Gnoseologija.

Išeities tašku imdamas perskyrą Subjektas-Objektas, V.Sezemanas grindžia savo pažinimo sampratą. Subjektas yra pažįstantysis, Objektas – pažįstamasis.
Pirmiausia mums reikia paklausti – kas yra pažinimas? Tiesioginio apibrėžimo V.Sezemanas nepateikia, bet iš knygos konteksto tampa aišku, kad pažinimas (kalbant apytiksliai) – yra subjekto minties ir objekto panašumas arba atitikimas. Ką tai reiškia? Subjektas percepcijos pagalba pagauna objektą. Tai pirmasis pažinimo etapas. Antrasis – subjektas remdamasis percepcija (arba intuicija) įkalbina savo potyrį. Remiamasi prielaida, kad percepcija pagauną objektą, tokį, koks jis ir reiškiasi objektyviai. Vėliau ir pats V.Sezemanas suproblemina, tokį, regis aiškų, pažinimo apibūdinimą.

Kaip galima objektyvi tikrovė? Kas yra objektyvumas? Vienokia ar kitokia forma šie klausimai užduodami jau nuo senovės graikų, kur ir gimė pati gnoseologija, kaip pažinimo teorija. Tik ypatingą svorį šis klausimas įgavo nuosekliai plėtojant ir išeities tašku imant subjekto ir objekto perskyrą. Tik Aš, kaip subjektas galiu juslėmis pagauti objektą. Platonui Idėjas ir kartu Kalbą paskelbus tikrovės garantu, gimsta tai, kas skleidžiasi anapus Manęs, kaip subjekto. Būtent likusį pasaulį Aš paskelbiu kaip objektais, nubrėžiu ribą tarp Savęs ir likusio pasaulio. Aš tampu autonomiškas ir tokį patį autonomiškumą priskiriu Objektyviam pasauliui ar konkrečiam daiktui. Tik tada, kai nutraukiama priklausomybė (virtuali, ne fizinė) nuo objektų, galimas pažinimas. Kaip? Kaip tai, kas vėliau įvardijama kaip minties (Mano, Subjekto) ir daikto, kurį išmečiau įobjektiškumo kontinentą, atitikmuo. Aš matau prieš save daiktą, autonomišką ir nepriklausantį nuo manęs, taigi man reikia siekti vėl su juo susilieti (irgi virtualiai) ir įvardyti tai kaip pažinimą.
Laukinis žmogus, griežtai kalbant, neturi pažinimo, nes jis neturi stiprios perskyros Aš ir Kitas. Jis, galime sakyti, dar gyvena rojuje, jo nedrasko pažinimo geismas. Jis nenori susitapatinti , nes neturi su kuo – jis tai ir medis, ir paukštis, ir saulė. Dabar galima tarti, kad pažinimo poreikis atsiranda tada, kai atsiranda tai, kas gali būti pažinta, o būtent po perskyros tarp subjekto ir objekto.
Žmogus išmetamas į pasaulį, kuriame jis suvokia savo autonomiškumą ir kitoniškumą kitų daiktų atžvilgiu. Norėdamas kompensuoti savo susvetimėjimą, jis pradeda pažinimo judesį. Tačiau ką reiškia toks judesys? Pažįstama tik tai, kas sukurta subjekto. Pasyvi percepcija , kuri dar visiškai nepersikėlė į pažinimo kontingentą, tik atsargiai įkalbindavo reiškinius, todėl tai nėra pažinimas griežta prasme, nes tokiai percepcijai nereikia minties ir objekto atitikimo. Jai užtenka įvardyti ir palikti objektą ramybėje. Vėliau, kai prasidėjo pažinimo klestėjimo pradžia – atsirado isterinis siekimas priversti objektą atitikti sąvoką. Ne sąvoka atitikdavo objektą – tokio dalyko pažinimu negalime laikyti, kadangi pasyvioji pagava nesiekia susitapatinti su objektu, jai to nereikia, ji kaip abejingas žmogus stebi pasaulį ir, laikas nuo laiko, pastebi kokį naują reiškinį ir, lyg netyčia, įvardija.
Dabar paklauskime ar pamatuota ši esminė perskyra sukurianti pažinimą? M.Heideggeris kaltina vakarų metafiziką būties užmarštimi. O kartu ir objekto atsiejimu nuo subjekto. Kas jeigu į daiktą mes žvelgsime kitaip – kaip mano būties apibrėžtį ir garantą? T.y tai, ką vadiname objektu ir virtualiai atskiru nuo Aš, iš tiesų būtent tai mane apibrėžia ir įsteigia. Be objekto t.y. be šioesinio nebūtų ir manęs. Pereiname į tašką kai būtis stebi pati save. Esinys palaiko Mane. Bet tai galioja ne vien Subjektui, kaip žmogui – akmuo pagrindžia žemę ant kurios jis guli, žemė savo ruožtu pagrindžia akmenį ir taip su visa būtimi – Esiniai patvirtina ir isteigia vieni kitus, reiškia jie nėra izoliuoti, o randasi tame pačiame pagrinde – būtyje (arba gamtoje). Taip mes išsivaduojame iš subjektyviojo idealizmo – Aš (tiek kiek esu ir tiek, kiek esu patvirtintas esinių) nepaskęsta savo solipsizme , nes jis nėra izoliuotas nuo išorės ir tokiu atveju realybė nebėra mano išsigalvota interpretacija. Iš esmės visa tokia interpretacija ir abejonė prasideda ir baigiasi tik sąvokoje (pati abejonė įmanoma tik kalboje). Ne Aš sukuriu pasaulį, o pirmiausia Aš esu įmestas į jį ir tik Kitų pagalba aš galiu Būti.

Kaip yra su pažinimu? Neatsitiktinai gnoseologija atsiranda ten, kur buvo padėtas pamatas subjekto atsiskyrimui nuo objekto – vakarų pasaulyje, konkrečiai Graikijoje. Mums aišku, kad fenomenologinis aprašymas dar nėra pažinimas, nes nesiekiama objekto ir minties atitikimo (žinoma norima tokio atitikimo, bet pasyvi percepcija neduoda tokio rezultato kokio tikimasi). Iš pasyvumo pereinama prie aktyvumo ir tik šiuo etapu, kai įvyksta priverstinis subjekto minties primetimas objektui, atsiranda pažinimas, šių laikų reikšme. Ką tai reiškia? Sąvoka konstruojama kartu su objektu t.y. objektas pastumiamas, sulaužomas, numetamas ir stebimas poveikis. Kalbant tiksliai objekto pastūmimas arba numetimas jau yra subjekto kišimasis į ramaus objekto būtį, arba kitaip – jo savybės yra konstruojamos ir įvardijamos (numetimas ir kritimas įvardijama kaip svoris ir pan.). Žinoma, tai labai supaprastinta situacija. Bet tai parodo pačius pagrindus ant ko statomas pažinimas. Šiuolaikiniame pasaulyje Subjektas iš vienos ar kitos medžiagos savybių sukonstruoją visiškai analogo laukinėje gamtoje neturintį daiktą (kompiuterį, atominę bombą ir pan.) t.y. subjektas turi projektą pagal kurį kuriamas daiktas, šitaip daiktas priverčiamas paklusti subjekto minčiai t.y. pažįstamas. Subjektas gali pažinti tik tai, ką pats sukuria. Dabar galima iškelti mintį – kompiuteris pažinus, bomba pažini, plyta pažini, bet tai ko subjektas neprimetė objektui lieka nepažinu pvz žmogus, kaip būtybė, lieka nepažini. Žinoma kai bus sukonstruotas ir žmogus pagal subjekto projektą, bus pažintas ir žmogus.
Dabar galima tarti, kad V.Sezemano pažinimas galima sakyti yra tik Vakarų pasaulio projekto aprašymas. Būtent vakarų pasaulio, kadangi tik čia pirma karta ir atsiranda objektyvumas. Kadangi pats pažinimas yra aktyvus veiksmas, primetamas objektui, tai galima paklausti – kas iš tiesų pažįstama? Pažinimas yra konstravimo sinonimas. Žmogus, kuris sako, kad save pažįsta, iš tiesų tik konstruoja save ir pažįsta ne save patį, o savo reiškimosi konstruktą (žinoma prie savęs pažinimo labai prisideda kultūra, kuri nuolat duoda nurodymus ir sąvokas, kuriomis vadovaujasi save konstruojantis subjektas (psichologija ir pan.)). Taigi pažįstame ne objektą-daiktą savaime, o tik tai ką iš jo sukonstruojame.

Apibrėžėme pažinimą ir dabar galima paklausti – kas slypi anapus subjekto-objekto prieštatos?
V.Sezemanas (ir kiti) išeities tašku imdamas subjekto-objekto priešstatą patenka į nuosekliai iš to kylančius prieštaravimus, tokius kaip subjektyvusis ir objektyvusis idealizmas, imanencijos ir transcendencijos pinkles. Daroma prielaida, kad subjektas yra autonomiškas, pažįstamasis.
Kaip į tai žiūri M.Heideggeris? Subjektas pamiršta, kad priklauso Būčiai taip pat kaip ir jo pažįstamas objektas. Žiūrint iš čia-būties taško esinys, kuris įvardijamas kaip objektas, pagrindžia čia-būties buvimą. Atskaitos taškas persikelia į esinį, nes jis yra mano būties garantas. Skirtingai nuo subjekto, kuris sukuria objektą, pereinama į kitą plotmę, o būtent į esinį. Aš esu būtis stebinti kitą būtį. Būtent tai ir pamiršo Vakarų metafizika, teigia M.Heideggeris, kritikuodamas objektyvumą. Objektyvumas, tokiu požiūriu, tampa taipogi konstruktas, bet neįrodomas, o postuluojamas. Įrodyti savo sukurtą objektyvumą, Vakarų metafizika pasirodė nepajėgi, nes pereidavo nuo vieno kraštutinumo (realaus pasaulio nėra) prie kito (yra tik realus pasaulis). Autentiškoje čia-būtyje pažinimas (šių laiku reikšme) dingsta, atsiranda kitoks santykis suesiniu , suprantama, kad jis mane patvirtina, įsteigia ir šiam santykiui įvardyti pasitelkiama rūpinimosi sąvoka. Kaip minėta atskaitos taškas tampa esinys, nes tik per jį Aš galiu suvokti tiek save tiek kitus. Suvokimas nėra pažinimas. Suvokimas tai panašu į įvardyta percepciją atsisakant isteriško noro susitapatinti (pažinti) objektą-esinį . Čia išryškėja skirtumas tarp mąstymo ir pažinimo. Mąstyti nereiškia pažinti vien todėl, kad nežengiamas aktyvumo, konstravimo judesys. Štai kodėl filosofija niekada nebus mokslu šių laikų gamtotyros prasme. Filosofijai rūpi mąstyti, o mokslui – pažinti. Filosofiją siekti paversti mokslu yra nesusipratimas kylantis iš pažinimo ir mąstymo suplakimo į vieną. Mokslas nemąsto, griežtai kalbant, taip kaip filosofija. Jeigu mokslas mąstytų savo pagrindus ir tai, ką daro, sustotu visas technologinis progresas. Filosofiją priversti aiškinti mokslą irgi yra nesusipratimas, kadangi filosofijos visiškai kita prigimtis – žinoma, ji taip pat remiasi jusliškumu , bet pažinimas čia mažai reiškiasi. Į filosofiją reikėtų žiūrėti kaip į minties raidą. Būtent kaip į raidą, o ne progresą. Autentiška mintis, daugiau mažiau įtakojama epochos, kurioje ji gimsta, taigi šiuo atžvilgiu mintis leidžia apytiksliai suprasti epochą. Supratimas taip pat nėra pažinimas. Suprasti galiu ir be pažintinio judesio. Supratimas kaip mąstymo apibendrinimas. Štai kodėl šiuolaikinė gamtotyra, kuriai rūpi tik pažinimas, nurašo kaip neatitikimą tikrovei, senųjų laikų pasaulio supratimą. Reiškinio supratimas nelygus jo tiesai, ir niekada negali būtį lygus. Reiškinio supratimo subordinavimas tiesai (šių laikų reikšme) ir sukuria vadinamąjį pažinimo progresą. Tačiau kad ir kaip žinotume saulės sudėti, pažintume joje vykstančias termobranduolines reakcijas, vistiek saulė pakyla ir leidžiasi taip pat tiek šiandien, tiek ir prieš tūkstančius metų. Gyvename toje pačioje Būtyje kaip ir mūsų protėviai, tik mūsų Būtis per pažinimą pavirto cementu ir automobilių išmetamaisiais dūmais tai ir atskiria mus nuo jų – plytine siena.

Sakyti, kad pasaulis nerealus, tai kalbos žaidimas, vykstantis tiktai subjekto sąmonėje, nes juslės, filosofo apmąstymų pagrindas, to niekada nepatvirtina. Taip pat sakyti, kad nėra nieko išskyrus objektą irgi yra proto nuostata, nes pamirštama kalba, kuri nėra substancija, bet nėra ir niekas, kuri reiškiasi mąstyme. Jeigu nėra nei taip, nei taip, tai kaip yra? Kalbama kad tarp priešingų nuomonių glūdi tiesa, bet kas jeigu dvi priešingos nuomonės turi tą patį išeities tašką ir pasirodo, kad tas taškas nepamatuotas?

tykus asfaltas. žengiamas žingnis ir išnyra pasaulio euforija – kalnai, kurių niekas nematė, žolė, kurios niekas nemindė, medžiai su tyliomis akimis. Kiekvieną pastato plytą pakeiti tūkstančiais žvirblių siūbuojančių į saulės tiksėjimo ritmą. Kiekvienas veidas – unikalaus buvimo įrodymas. Pamąsčius – unikalūs jie sukuria unikalų mane iki kol tai nepaskelbiama per reklaminį stendą. Tada atsisėdi ant grindinio ir tyli, savo tyla užgoždamas visą griaudesį – pasileidi mąstymo srove, kurdamas tai, kas sukurta ir kartoji – ‘vardan patirties’, vardan čia ir dabar sušąlusių pirštų. Tiksime lyg sugalvotame sapne, nerasdami kur pastatyti savo automobilio – gyvenimo greičio simbolio. Už stovėjimą tenka mokėti. Kiek paralelių, pagalvoji, vardan ko sėdžiu ir rašau, paklausi. Ir sutikęs žvilgsnį, nepastebimai šypteli. Tu matai ir žinai, tai, ko nematau ir nežinau. Niekieno nemokamas gestas išreiškia daugiau nei armija šaunuolių, iškalusių tekstą. Ką manė Jėzus, gundydamas tokias minias? Negi ištiesų manė, kad Kalba? Jei nebūtų pasekėjų – būtų tapęs dailide ir sukūręs išties didžius kūrinius. Viskas būtų taip ir praėję, jei ištiesų būtų buvęs didžiu žmogumi – prieš savo mirtį, smagiai nusijuokęs ir padėkojęs už suteiktą galimybę dalyvauti tokiame šou. Per didelis rimtumas sunaikina ir paskutines žmogiškumo liekanas.

Amžinai čia sedėsiu, gerdamas vyną ir gurkšnodamas vaizdą. Lyg nieko ir nebūtų nutikę. Lyg viskas dabar ir dabar yra tai, ko nėra.

Čia-būtis yra egzistencijos modusu. Norint suprasti čia-būtį reikia paklausti – ką vadiname egzistencija? Tai, kad čia-būtis suvokia save būtent egzistuodama, parodo, kad akmuo ar medis, ar plyta griežtai kalbant ne-egzistuoja, bet Yra. Egzistencija suponuojama Žmogui, kaip mąstančiai ir, svarbiausia, suvokiančiai būčiai – save suvokianti būtis egzistuoja, taip įtvirtindama save kaip čia-būtį. Čia-būtis nėra supaprastinimas Subjekto (mūsų laikų sąvokos) – ji veikiau yra praplėtimas moksliškai suvokiamo Aš. Aš, kaip čia-būtis, suvokiu save tik Kitų pagalba. Kiti mane apibrėžia ir įsteigia mano Aš supratimą. Kitaip sakant, čia-būtis apibrėžiama kaip su-čia-būtis. Mane apibrėžiantys Kiti yra mano veidrodis ir jų būtis pirma karta tampa čia-būties suvokimas kaip Aš,Subjectum . Kitų čia-būtis reiškiasi kaip man, reiškia dalyvauja mano būtyje, taip iškeliama mintis, kad kiti – tai aš, jie priklauso mano būčiai. Štai kodėl tai nėra grynas subjektas – Kiti dalyvauja mano būtyje. Objektas ir Subjektas gimsta tik vėliau, kai čia-būtis užsimiršta. Tada mano būtis nubrėžia ribą tarp Aš ir Kito – tai kalbinis žingsnis, gimdantis objekto sąvoką ir kartu objekto, kaip anapus-manęs-būties supratimą.
Autentiška čia-būtis įsižiūri į esinį, kuris dalyvauja jos būtyje. Įsižiūrėjimas čia nereiškia vienos juslės svarbumo – “įsižiūrėti” galima ir į kvapą, ir į skonį, ir į garsą. Tai, kas tokioje būtyje kelia klausimą ir nuostabą, ir kartu susižavėjimą, vadinama rūpinimusi. Aš rūpinuosi esiniais , kurie dalyvauja mano būtyje, juos puoselėju ir gerbiu – nes jie, tai mano būties garantas. Rūpinimasis kartu yra autentiškos čia-būties atsakomybės prisiėmimas, nes tai, kas mane įsteigia (kaip Kitas), gali mane ir sunaikinti – kai nebeliks jokio Kito mano būtyje, dings ir Aš suvokimas.
Aš nėra statinis ar lengvai pažįstamas Aš. Save galiu matyti tik Kitų pagalba – Kito čia-būties, ar kito kaip esinio, veidrodyje. Taigi atidžiai stebėdamas Kitą, aš galiu bent apytiksliai apibrėžti save. Tačiau iškyla grėsmė, jeigu Kitas yra nuvertinamas ir iškeliama mano būtis. Tokia čia-būtis pasimeta savo vidujybėje, nebematydama ir neįsižiūrėdama į Kito būtį, taigi ir neautentiškai suvokdama save. Tokia grėsmė iškyla kaip das Man. Das Man nėra Kitų matematinė suma. Tai nėra ir esinys kaip toks. Jis egzistuoja kaip tai , ką vėliau Ž.Baudrilardas įvardins kaip Sistema. Das Man skleidžiasi kaip neautentiškai apmąstyta šneka, pvz media. Das Man atima atsakomybę nuo čia-būties – jai nebereikia suprasti savo egzistencijos, jai nebereikia kankintis nežinomybėje ir galiausiai – nebereikia mąstyti, nes viskas yra sprendžiama das Man. Das Man jau nusprendė dar iki jūsų sprendimo. Būtent tokioje terpėje egzistuoja čia-būties kasdienybė.

Čia-būties kasdienybė yra užsimiršimas. Das Man pasirūpina viskuo – viskas tampa aišku, viskas suprantama ir nieko problemiško. Das Man pasirūpina ir problemiškumu, bet lengvu, kad išlaikytų autoritarizmą čia-būties atžvilgiu. Galų gale pasiūlomas ir problemos sprendimas, kaip didžiosios sistemos (mokslas, menas, religija ir filosofija). Das Man pasirūpina čia-būties gerove, bet kaina, kurią reikia mokėti yra autentiškumo praradimas. Atsakomybės nusiėmimas – čia-būtis nebeatsako už savo paties pasaulį, taigi prarandamas bet koks rimtesnis problemiškumas ir rūpinimasis Kitais, kaip manimi.
Taigi, kas gali egzistuoti tokiai kasdieniškai čia-būčiai? Prie šio klausimo priartėjama mąstant apie tai, kad tokia būtis tampa labai įtaigi das Man. Viskas, ką pasako das Man – egzistuoja. Tai kas problemiška – pasakoma, kad tai ‘neegzistuoja’. Mano pasaulis dingsta, nes tampu Kitų vidutinės čia-būties šėliojimo poligonu. Per mano norą panaikinamas klausimas ir problemiškumas – paaukojant savo Aš, kaip autentišką būtį, į ramybės ir užsimiršimo iliuziją. Kadangi tokia čia-būtis atsisako pretenzijų į Būtį, dingsta Kiti, o su jais dingsta ir Aš. Tampama mase – kontroliuojama ir prižiūrima das Man akies. Bet koks autentiškumas, originalumas kaip mat suniveliuojamas kaip jau buvęs reiškinys. Bet kokia maištinga mintis nubraukiama kaip nesąmonė tam, kad neprižadinti ir nesudrumsti kitų čia-būties. Ir galiausiai – dingus autentiškumui, dingsta ir esiniai, dingsta Kiti, kaip nesuprantamybės ir klausimų šaltiniai, dingsta rūpinimasis, taigi dingsta ir Aš, o kartu su Aš dingsta ir tai, kas egzistuoja – autentiška čia-būtis.

Tyliai sėlini užkoduotais žolių lapų paviršiais, basomis kojomis, barstydamas mirusiųjų pelenus. Išgalvoti pelenai, išgalvotos mirtys. Susikaupęs lieti lapo stiebą ir sugalvoji, kad tai išgyvenimo diena. Saulei spiginant plaukus, vėjui raškant tikrovę – atsiguli ir prisimeni puolusius angelus, pakirptais sparnais ir atsisuki į žemę. Įkėpi ir nurimsti – taip, dabar pasaulis apribotas, aš įstačiau jį į ribas. Savimi apibrėžiau žemės kvapą ir išlipau į niekieno žemę – tyli akimirka tarp fronto gaudesių. Tykus susikaupimas prieš išgirstant sviedinio gausmą. Rytoj bus taika. Bus taika. Net pirštai virpa nuo tokios minties. Taika – kartoji galvoje ir girdi, kario riksmą, nuplėštomis kojomis. Dabar gamta aprengė mane civilio drabužiais ir sako – ramiai berniuk, rytoj bus taika. Rytoj mes gerbsime vienas kitą ir nepastebimai šypsosimės, vietoj ginklo laikydami gėlę. Ir dings mirusiųjų nesuskaičiuojamybė tavo galvoje – rankų gabalai ir kūnų liekanos. Nuo rytojaus pradėsime statyti, tai kas buvo pamiršta ir sunaikinta. Pasėsimę žolę ant asfalto, išleisime skruzdes į pievą, pelėms paliksime maisto, apkabinsime kenčiantį nuo karo padarytos žalos, sukursime pamatus išsvajotai minčiai, sukursime sugalvotus pasaulius kiekvienam, pagal kiekvieno viziją. Ištirpysime tavo sielą nulio konfigūracijoje ir tu pamirši save. Pamirši kiekvieno žvilgsnį ir mintis. Pamirši kas buvo ir bus, mes išlaipinsime tave dabartyje. Amžinoje dabartyje. Tyliai liesime tavo piršus ir kalbėsime pasakas, tau gulint taikos žemėje. Taip, tu teisus, padarysime ir tai. Tik nurimk, ir patikėk. Rytojus – niekada nebebus vakar. Pasitiki? Tšš mielas vaike, raupsuotais žandais – ne tavo karas, ne tavo ir laimėjimas, todėl uostyk žemę pamirštomis akimis ir gelbėkis į rytojų. Taika – labai paprastas žingsnis. Labai kaprizingas žingsnis. Nedvejok. Ryto aušra nusės ant tavo galūnių ir tu pajusi ramybę. Tą iliuzinę ir nekenčiamą ramybę savo minties. Sugalvotų pasaulių išsipildymo metas. Nesuprantamumo virtimas suprantamu. Pasišildyk. Paliesk kiekvieną lapą, kol jauti rankas. Padaryk dar vieną kulversti vardan senų laikų. Nuo dabar iki rytoj – kelias aiškus. Likimas tavo likimo – mums žinomas. Sienos grius ir pilys išskris į ateitį. Bet tu būsi čia. Būsi ir lauksi rytojaus.
Rytoj tu ramiai išprotėsi.

Trumpa akimirka žiūrint į saulę, sėdint ant betono gabalo ir girdint ošimą – pameti rankas, kojas, kūną ir dingsti, lyg nieko ir nebuvo. ištirpsta akys, dingsta uoslė ir sutampi su tuo, kas išdyksta kažkur viduje. Kalba to nežino. Kalba negali užčiuopti tokių subtilių ir asmeniškų išgyvenimų. Tik stovėjimas vos pastebima šypsena ir srovenimas pagal mūšą. Akimirka, kai nieko nelieka, tuo pačiu yra akimirka, kai viskas išlieka – trumpas begalybės žingnis pamiršus vakar ir rytoj. Ir tada pamiršti kalbėti, pamiršti draskyti sąvokas ir statyti pilis ant smėlio. Tai gamtos reveransas tau ir privertimas pasižadėti, kad tai tik iliuzija – sąmonės užtemimas, emocijų užgaida, beprotybės plevenimas. Ir pasižadi to niekada neprisiminti, niekam nesakyti, net mėginti pajausti kažką panašaus. Nes ji šypso tau ir tyli – tu klausi lyg Dievo, o ji tyli, tu mėgini artikuliuoti, o ji – tyli. Ir visa tai paverčiama pasakomis – kiekvienas mėginimas išreikšti pasmerktas nesėkmei – taip, ji tai žino. O mūsų beprotybė klęsti toliau, klęsti tobulai ir amžinai. Kvailu mostu sukalbi maldą ir nusilenki – ačiū, sakai ir patiki, kad esi girdimas. Paiimi smėlio saują – ir patiki. Ir visa tai beldžiasi į duris ir ant asfalto vis dar verkia vaikai, prisimeni. Užsikrauni kuprinę ir grįžti į civilizaciją. Grįžti ten, kur pėdų nesimato, nesimato kiek žmonių praėjo pro asfalto grindinį. Nesimato kur baigiasi horizontas tik medžių liekanos vadinamame parke.
Einu ir žiūriu, užsimerkiu ir matau. Tik aklieji mato. Regintieji tenkinasi žiūrėjimu. Ir ramiai ateina melancholija, mes sėdime ir rūkome laukdami lietaus. Toks miesto gyvenimas, mąstai, ir nieko ką reikėtų keisti. Nieko dėl ko verta liūdėti ir nieko ką verta gelbėti. Viskas daugiau nei aišku. Taip tiesiog būtina. Sėdi ir rašai, nes kitaip nemoki išrėkti savęs. Tik matyti žuvėdras ir prisiminti, ir kurti pilis niekados žemėje.

Kartą egzistavo žmogus. Egzistavo nuo tada kai pradėjo artikuliuotai kalbėti (o tuo pačiu mąstyti) – taip jis suvokė, kad Yra. Suvokęs savo Yra, jis pamatė, kad Yra ir kiti – daiktai, augalai, gyvūnai, žmonės. Jis suvokė, kad egzistuoja, kad gyvena matydamas ir stebėdamas gamtą – augalas nužydi ir dingstą, gyvūnas pasiligoja ir išnyksta, žmogus pasensta ir taip pat išnyksta. Tada žmogus paklausė savęs – o kaip bus su manimi? Ar aš taip pat dingsiu kaip gamtos gyviai? Taip žmogus išnykimą pavadino mirtimi. Ir kuo daugiau stebėjo, tuo jam darėsi aiškiau – manęs laukia toks pat likimas. Mylėdamas gyvenimą, kad ir koks jis buvo, jis bijojo nežinomybės. Galbūt tai buvo pirmasis rimtesnis žmogaus prisilietimas prie nežinomybės. Ir tada jis išsigando, išsigando savo išnykimo, nes pamatė, kad gamtai nerūpi jos augintiniai – juos greitai pakeičia kiti. Ši baimė žmogui buvo nepakeliama. Ši baimė jį nuolat persekiodavo – tiek būdraujant, tiek sapnuose. Ir tada jis ištarė lemtingą žodį – nemirtingumas. Kas jeigu aš, žmogus, suvokiantis gyvenimą, esu išskirtinis? Ar tai negalėtų būti gamtos dovana man? Ar negalėčiau turėti esmės, tokios, kurios neturi kiti gyviai? Ir šią esmę jis pavadino siela. Ir patikėjo, kad yra išskirtinis gamtos atžvilgiu turintis nemirtingą esmę – sielą, kuri žmogų daro žmogumi. Taip jis nurimo. Taip pirmą kartą atsirado nemirtingumo troškimas.

Nežinia kiek svarbi ši išgalvota istorija. Tai tik vienas iš daugybės bandymu apibrėžti nemirtingumo sąvoką, o kartu ir patį nemirtingumą. M.Kundera visiškai teisus mirtį siedamas su nemirtingumu, nes tik mirtis gali iššaukti ir sukurti (o kartu ir apibrėžti) antipodą. Bet kaip galime suprasti antipodą iš pradžių nesupratę šaltinio iš kurio jis kyla – mirties? Kas yra mirtis, anapus medicininio apibrėžimo? Kas yra mirtis, žiūrint pro metafizikos akinius? Ar netgi įžūliau – ar mirtis apskritai Yra, taip kaip mūsų išgalvotas žmogus suvokė esinių Yra? Pamėginkime prisiartinti prie šių klausimų.

Dingimas, išnykimas, nebūtis – visa tai mirties sinonimai. Bet ką reiškia išnykti, nebūti? Tiesioginės tokios patirties mes neturime. Mes tik stebime esinius anapus mūsų. Stebime kaip jie juda, kvėpuoja, žodžiu, gyvena. Kaip yra su žmogumi? Tas pačias esinių funkcijas taikome ir žmogui – tol kol atlieka tam tikras, apibrėžtas funkcijas, laikome, kad jis gyvena. Problema iškyla kai ‘gyvenimiškas’ funkcijas imame taikyti žmogui, tarkim su mirusiomis smegenimis, ar tada jis gyvena? Taip ir ne, atsako medicina, arba kitaip – nežinome. Kūnas lyg ir gyvas (atlieka ‘gyvybines’ funkcijas), bet tuo pačiu konstatuojama, kad jis miręs. Mirtis, griežtai kalbant, apibrėžiama kaip tam tikrų (būtent – tam tikrų) funkcijų dingimas. Bet, žiūrint filosofiškai, ar galime ką nors tikro pasakyti apie mirtį? Kuo remiantis buvo (ir yra) kuriamas antipodas – nemirtingumas? Mirtis tai žodis, nusakantis tam tikrų funkcijų nebuvimą. Vienos funkcijos išfiltruojamos iš kitų. Net įdomu, kad prieš tūkstančius metų, lyg pranašai, žmonės numatė nemirtingumo sąvoką. Lyg tardami ateitis tik išfiltruos tam tikras savybes, bet iki galo nežinos su kuo susiduria – o būtent su nežinojimu. Nežinojimu, kad po ‘mirties’ dar kažkas ‘Yra’.

Paprasta aritmetika – funkcijų dingimas – mirtis – ir galiausiai nuojauta, kad galbūt yra niša kitokioms funkcijoms, kitokiam ‘gyvenimui’, o tuo pačiu sukurdami substanciją (nes kitaip negalėjo to suvokti) tokia kaip Sielą – nemirtinga žmogaus esmę. Akmuo Yra, bet neegzistuoja, Šuo Yra , bet neegzistuoja. Galbūt, galime tarti, kad ‘miręs’ žmogus irgi Yra, tačiau neegzistuoja. O gal būtent tokią ne-egzistenciją mes pavadiname Mirtimi? Gal tik žmogus turi egzistenciją, bet kas tada yra ta egzistencija? Akivaizdu, kad ne ‘gyvybiškos’ funkcijos. Čia liečiame kažką daugiau – kas žmogų daro žmogumi? Atsakymas galėtų būti: išskiriantis save iš esinių mąstymas, o kartu ir suvokiantis, artikuliuojantis mąstymas. Kas tada yra mąstymas? To mes negalime vienareikšmiškai pasakyti. Galime tarti, kad mąstymas skleidžiasi Kalbos pavidalu. O tai savo ruožtu sukuria terpę, kurioje pirma kartą gamtoje gimsta unikalus ir, svarbiausia, egzistuojantis padaras – Žmogus. Abstrahuodamas ir mąstydamas gamtą, žmogus pirmą kartą artikuliuoja (o galbūt ir apskritai sukuria tokį dalyką kaip) mirtį. Beprotiška mintis – mirties Nėra. Mirtis – žmogaus sukurta iliuzija, sąvoka ir sumanymas užkrautas gamtai. Ar ne tai nujautė Sokratas tardamas, kad kol esi mirties nėra, kai mirtis ateina – tavęs nėra? Kitaip sakant mes visada prasilenkiame su mirtimi, o kartu ji visada išsprūsta mums iš mąstymo – niekada neturime jos ir savo akistatos, tik geriausiu atveju – nuojautą. Dabar galima tarti, kad antipodas – nemirtingumas – yra pastatytas ant nuojautos mirties, o kartu išreiškiamas neužtikrintumas ir nuolatinis klausinėjimas, bei viltis – ar yra ‘gyvenimas’ po ‘mirties’?

M.Kundera, manau, suvokė mirties iliuziškumą, o kartu ir nemirtingumo neužtikrintumą. Bet, kad ir kaip stengiantis, ši iliuzija yra labai stiprus poveikis mums, pagal apibrėžimą gyvenantiems ir mirtingiems. Mums, paprastiems mirtingiesiems, ši iliuzija suteikia begalinę baimę ir norą šios baimės išvengti – taigi verčiau renkamasi nemirtingos sielos vaizdiniu ir ramiai žengiama į priekį. Ką daryti šių laikų epochai, kuri nužudė Dievą? Kartu žuvo ir siela su savo nemirtingumu. Žmonių be Dievo epochai liko tik trupiniai – istorinis nemirtingumas. Būtent žmonių, tikinčių mirtimi, gelbėjimosi ratas tampa įsiamžinimas. Tikintys nemirtingumu yra kankiniai, sako M.Kundera, jie nuolat priversti pozuoti, kad įsiamžintų taip kaip jie sugalvojo. Ar tai būtų praeitos epochos, ar mūsiškė – visi pozuoja. Šiais laikais amžinumas pasiekiamas labai paprastai – užtenka porą kartų papozuoti prieš foto-video objektyvą – ir tu jau istorijoje. Nemirtingumo iliuzijos desperatiškas siekimas gali paaiškinti medijos populiarumą – visi nori būti filmuojami ir rodomi visiems, tam kad išlaikytų nors kelias sekundes kito atmintyje (o kas žino – gal ir ilgesniam laikui). Tik tie, kurie rodomi per medija yra nemirtingi – maždaug toks imperatyvas nusėda kiekvieno širdyje. Bet ką rodo toks nemirtingumo troškimas?

Grįžkime prie pradžios, kur M.Kundera pasako: Mirtis ir nemirtingumas susiję. Jeigu susiję – reiškia mūsų epocha isteriškai bijo mirties. Mirties baimė pasiekia didžiulį tašką – taip turi būti siekiama kompensacijos: medijos kaip įamžinimo ir ilgaamžiškumo užtikrinimo. Visi stengiasi pakliūti į kitą pasaulį, gyventi ir būti jame, kaip dievai ir mėgautis rojaus sodais. Mirties baimė – štai kokios šaknys slepiasi po medija ar grafiti – mes išsigandome iliuzijos, kurią patys ir susikūrėme. Ir dabar dar labiau stengiamės išvengti mirties kurdami sugalvotus pasaulius ar švelniai šypsodamiesi iš televizoriaus ekrano. Bet baimė gimdo dar didesnę baimę, kol galiausiai išsigąstama pačios baimės. Nebe mirties bijome, o mirties baimės. Istorinis ilgaamžiškumas mums garantuotų dar šiek tiek gyvenimo čia, tegul ir butaforinio, bet vis dėlto gyvenimo. Kodėl ši iliuzija tokia stipri? Kodėl mirties baimė priverčia mus gyventi šia diena? Tai sunkūs klausimai, verčiantys prisileisti nežinomybę. Gal mirties baimė yra nežinomybės baimė? Gal epochoje, kur viskas tampa žinoma ir apibrėžta, mes nebemokame susidoroti su nežinojimu? Ar tik ne ten, kur nebesusidorojama su neapibrėžtumu ir kyla savižudybės? Paradoksalu, kad mirties baimė gali iššaukti mirties troškimą – gal jeigu negali nugalėti iliuzijos, reikia ją padaryti savo sąjungininku?

Istorinis nemirtingumas yra lengvai pasiekiamas (bent jau mūsų epochoje) – užtenka sudalyvauti skandale ar pačiam jį surengti, užtenka turėti madingą kūną ir esi įamžintas. Bet ar tai didis nemirtingumas? Geriausiu atveju kita karta jau nebeprisimins to ir šlovė nuslys į archyvą, civilizacijos archyvą. Kodėl mes vis dar atsimename tokius žmones kaip Gėtė ar Hemingvėjus? Akivaizdu kad atsimename ne juos kaip žmonės, o jų paliktus darbus, amžininkų interpretacijas. Gal todėl Hemingvėjus skundžiasi Gėtei – ne jo žmogiškumas liko atmintyje, o, kalbant apytiksliai, tik Hemingvėjaus interpretacija. Iš jo paliktų darbu sukuriamas Hemingvėjaus paveikslas, iš jo paliktų darbu kuriama Hemingvėjaus psichologija ir taip mėginama tai pateikti kaip autentiška kūrėjo asmenį. Štai kokia grėsmė – niekas nemato pačio žmogaus kaip unikalios būties, mato tik savo interpretacijas ir stereotipus. Bet gal laikas skirti darbus nuo jų autoriaus. Autoriui nepriklauso Kalba, geriausiu atveju priklauso sąvokų konfigūracijos, bet ir jos daugiau mažiau įtakojamos sociumo, kuriame autorius gyvena. Hemingvėjus skundėsi Gėtei, nes jo, kaip žmogaus niekas nevertino. Jis prisimenamas kaip melagis, meilužis ir daugybės knygų autorius. Kur dingo Hemingvėjaus Žmogus? Galima mąstyti, kad geriausia ko gali pasiekti – tai palikti darbus, dėl kurių tave prisimins, dėl kurių vertins ir teiks apdovanojimus. Bet pageidautina – tik po mirties. Nes tada nebegalėsi priešintis ir neigti iškylančias tavo asmens interpretacijas. Niekam neįdomu ką tu jauti, kokį gyvenimą gyveni, tol kol neturi darbų. Tol, kol isteriškai nesieki istorinės amžinybės – esi niekas, tik eilinis sraigtas.

Tokią žmogaus nuvertėjimo problemą ir iškelia M.Kundera. Išgalvotas personažas Anje nesiekia ilgaamžiškumo, ji nesiekia karjeros, nei įvertinimo. Ji tik nori gyventi. Gyventi sau. Nori mylėti. Turėti savo asmeninį pasaulį ir tyliai būti jame. Jai nereikia kamerų ar nuotraukų – toks yra jos troškimas. Tokia stovėsena lyg atsvara Gėtei ar Hemingvėjui, ar Lorai. Visi jie pozavo, visi jie troško nemirtingumo, todėl nebuvo savimi, nebuvo žmogumi, o tiesiog darė tai, kas atitiko tų laikų dvasią – pozavo taip, kaip norėjo išlikti kitų mintyse. Gyvendami jie pamiršo patį gyvenimą, gyveno taip, tarsi būtų mirę. O mirus tenka nusivilti – išėjo nieko vertas cirkas, ir jau ilgai nebūsi paliktas ramybėje. Tave skaitys ir interpretuos ir prisimins kaip herojų modifikacijas. Tokią kainą tenka mokėti didiems (tokiems dažniausiai savo noru) žmonėms – ant tavo kūno bus statomos pilys ir vaikštantys sargybiniai pamirš užpūsti žvakes.

perbėgant gatve, ramiu rankos mostu palydint žaižaruojantį asfaltą – lyg ir gražu, kai nebegalvoji apie negrožį. mažas šis asfaltas, bet tiesiasi į begalybe, palytėdamas sielos užkaborius. taip, sako automobilių dūmai ir staiga apanki. ne tam, kad grožėtumeisi, bet tam kad ištvertum. nieko, ko nebūtų parašyta jėzaus, budos ar kitų šarlatanų galvose – tik tai, kad jie nenumatė savo nemirtingumo kainos – per juos, visi tapo mirtingais. visi iki vieno išsiruošė į nupasakotą odisėją, pamiršę namus ir židinį, pamiršę saulėlydį ir tirpstantį sniegą, vaikų vaikiškumą ir vandens lašėjimą. tai likimas, perduodamas ir kuriamas iš kartos į kartą – vis tobuliau ir energingiau. ir staiga suvoki, vieną ryta pabudęs, prie kavos puodelio – ne iš šio pasaulio mūsų dievai ir demonai, mūsų mašinų dūmai ir išgalvotos knygų pranašystės. ne iš šio pasaulio tapome, nieko tragiško, tik klausimas galvoje – o kur baigsime, jei išvis baigsime.
asfaltas tapo simboliu tvirtumo, griežtumo, unikalumo ir beprotybės. lyg pakilėtas podiumas ant kurio visi tampa viena – tais pačiais batais ir tomis pačiomis mintimis – žengdami nesuskaičiuojamus žingsnius ir jausdami savo patvarumą. įskiepyjo, man sako. įskiepyjo, atsakau. įskiepyjo taip, kad neliko nei rando, nei prisiminimo apie tai. o tada atsisėdi ant žolinėlio ir tyliai knapsai, kol užliūliuoja žolės kvapas ir judesiai. pabundti į sapną, į negalimybių šalį, vis suvokdamas, kad kitaip ir negali būti, bet tai netrukdo svajoti. netrukdo piešti ore pilis ir klausytis čiulbėjimo variacijų. tai ir laiko – kol svajoji, dar gali išlaikyti blaivų protą. ir paskutiniu traukinių nuvyktį į šalį, kuri dingo iš žemėlapio, ir palaidoti saulėlydį. o atsisėdus sutraukti paskutinį dūmą vardant nueito cementu kelio. ir tada pabusti. ir nusišypsoti sau – kad mašinų griausmas irgi savotiška svajonė, tik neretai tampanti košmaru paprastiems mirtingiesiems, kurie atsisakė nemirtingumo, vardan pojūčio tikrumo ir minties aiškumo.
man patinka skaičiuoti minutes, kurios kaip akimirka – niekada nebūnanti bet iškilminga povyza stebinti ir įtikinėjanti apie savo grožį. mirtingasis, privalo tuo tikėti, vardan išlaikytų pusiausvyrą tarp ne ir taip, o vakarui einant į užmarštį užrašytų dar vieną raidę savo karste – aš čia buvau, buvau, buvau, buvau, buvau, buavau, bavau, bavvva.. iki apgailėtino galo, kada įtikinėti teks tik patį save.
bet ilgesingas laikas, naršantis po praeitį visada užgožia dabarties aiškumą, vardan tikėjimo, kad gyvenome ir gyvename, taip lyg niekas kitas. lyg tai buvo mūsų vienų nuotykis. nuotykis, apie kurį drąsiai kalbėsime, kai busime danguje – apie jūros ošimą ir patirtų išgyvenimų tikrumą, nes danguje visi tik apie tai kalba – jiems patinka prisiminti savo odisėją ir vertinti ją begalybės masteliu, vartant knygą, kurioje tik santykių ir emocijų stiprumo nuotraukos. ir vis dėlto, pasakysite dievui, tai buvau aš, matai?

tirpstant įsibegėjimams, luošinant raides, bedimas į sulinkusią žalumą – aš čia, o svaigioji prietema. sukrauta kuprinė ir tekantis rankos mostas į priekį – tuo dabar mes čia. sugalvotos iliuzijos ir ištirpdyti troškimai. suteptos rankovės ir šypsena veide. palikome, sako. palikome juos ir pėdiname į vakaro židinį. supurtydami nuorūkas su smėlio sauja. išgerdami likusį vyną ir paglostydami medžio žievę. išgliaudydami kiekvieną mintį iki begalybės. sutrypdami kiekvieną žingsnį į praeities liekanas. būdraujant ir piešiant ženklus, kuriuos pamiršome, oro pagalvėse – tylim. tylėjimas – prieglobstis sujauktų sielų. pražuvusių sielų. tikrai pražuvusių, bet apie tikrai kalbėti mūsų nemokė. tik leistis ir leistis leidžiamam išspjaunant sugromuliuotą ateities viziją. ne mūsų karas. ne ir mūsų laimėjimas. keista. kai eini ir girdi ošimą – lyg tai būtų aidas prarastos svajonės. svajonės, kurioje mes gyvenome ištiesę rankas į viršų iš nuostabos žvaigždėmis. perdaug pataikėme į dešimtuką ir taikinys nukrito. vardan išėjimo buvo mūsų pėdos. vardan gerio ir blogio anihiliacijos. vardan tikėjimo ateitimi, nieko nesuprantant apie rūpestį senyvų žmoniių. o medžiai vis kartoja – tai ne tavo karas. ir aš tyliu uostydamas orą ir traukdamas iki skausmo į plaučius. kaip mes išgėrėme jūra? kodėl žvaigždės nebešviečia? kodėl išlipome dar neatvykę? tai klausimai, kurie nuolatos seka vaikštant jūros prieglobstyje. jūra ir miškas – tai simboliai vedantys į beprotybę. kaip suprasti vandens tekėjimą? kaip išgerti jūra? ir vis dėlto mes tai padarėme. nežinau kaip. visi ‘kaip’ nueis į užmarštį po žaidžiančio vaiko kojomis. o dabar laimės vieversiai man gieda tylos giesmę. susitaikymo giesme ir išgyvenimą.
pamačius išsibarstančius lapus, sustoji ir sukalbi maldą, apie tai kaip gera tai matyti. nubraukiant praeitį ir išsilaipinant dabartyje, kad ir suplėšyta siela, bet visgi stovi ant žemės, gyvas ir galima spėti – laimingas.
pavargimas, mano drauge, ne mūsų stichija. tai dievų privilegija – jie kovoja ir laimi. o mums lieka tik paimti trupinius ir kremuoti išbarstant jurop.

Iš plakato: “Nepalik žmogaus vieno su jo skausmu, pasikalbėk”.

Iš pirmo žvilgsnio, plakato tekstas atrodo suprantamas kiekvienam. Tačiau ne kiekvienas suvokia, kas yra skausmas žmogaus stovinčio ties bedugne. Tai sveikintinas (kiek tai galima vadinti sveikintinu) gestas, skatinantis paprastą žmogų pasikalbėti su žmogumi, ketinančiu išeiti. Bet, labiau pagalvojus – ką galima pasakyti tokiam žmogui? Koks sakinys sugrąžintų jį čia? Kas galėtų grąžinti pasaulį į dingstančiojo rankas?

Čia bus kalbama ne apie ‘paprastą’ patologiją, kuri turi vieną ar kelias konkrečias priežastis (tokias kaip artimojo netektis, pinigai, nelaiminga meilė ir pan.). Tokias patologijas gana sėkmingai nagrinėja psichiatrija ir sprendžia farmacija, todėl neverta atpasakoti to, kas jau daugiau mažiau aišku. Čia kalbama apie, jeigu galima grubiai pavadinti, filosofinę savižudybę, arba aiškiau – mąstymo savižudybę. Būtent mąstymo noras mirti neturi apčiuopiamo pagrindo ir priežasties. Iškeltas sudėtingas uždavinys ir šis trumpas tekstas tik probėkšmiais palies problemą. Tačiau, kaip ir apskritai filosofijoje, aiškaus atsakymo nepateiks. Geriausiu atveju – privers pamąstyti ir užduoti naujus klausimus.

Kas yra mąstymo arba filosofinė savižudybė? Nuorodą į šį atsakymą galėtų būti Sokrato atvejis. Nuteistas mirti, nors ir turėdamas galimybę pabėgti dėl papirktų sargybinių, jis pasirinko mirtį. Jis manė, kad tikras filosofas nebijo mirties ir kad jo pabėgimas pažeistų Atėnų įstatymus, kuriuos mąstytojas, nors ir nesutikdamas ir kritikuodamas, turi gerbti.
Kas slypi po šiuo gestu? Sokratas lygiai vertino tiek gyvenimą, tiek mirtį. Jis neturėjo amžinojo fizinio gyvenimo iliuzijų. Jis aiškiai suvokė, kad tai tik laiko klausimas. Mirtis, jis tikėjo, išlaisvins sielą nuo kūno.
Jei tikėsime šiais pasakojimais – jokia konkreti priežastis nepastūmėjo Sokrato rinktis mirtį. Tai buvo jo pasirinkimas. Žmogus, vertindamas vienodai tiek gyvenimą, tiek mirtį, laukia tik tinkamo momento. Sokratui, tai buvo jo nuteisimas.

Kaip yra su Hariu Haleriu, “Stepių Vilko” herojumi?
Savižudybė arba mirtis, jam reiškė tiek pat kiek gyvenimas. Kodėl taip atsitiko? Tekstas mus duoda užuominų, kad Haryje kovojo du pradai – Žmogus ir Vilkas, Dvasia ir Instinktai, Apolonas ir Dionisas, Žodis ir Kūnas. Šie pradai kovoja kiekviename žmoguje, nieko regis išskirtino. Tačiau Haryje pradai kovojo iki kraštutinumų.
Žmogus – Dvasia – Žodis – Apolonas arba kitaip – Kalba, pasiekia savo kraštutinumą. Kalbos masyvas milžiniškai dauginasi ir išstumia priešingą jam pradą – Vilką, Instinktus, Dionisą, Kūną. Per didelis racionalumas vedą žmogų į beprotybę, taigi reikia antipodo – iracionalumo, pusiausvyrai atstatyti. Taip žmogus siūbuoja lyg laivas audroje – tai į vieną, tai į kitą pusę. Prisikaupus racionalumui, laivas pasvyra į viena pusę, kad jį atstatyti reikia iracionalumo – tai ir sukelia siūbavimą. Kodėl miesčionyse arba vidutinybėse (šių laikų sąvoka) šie siūbavimai netokie pastebimi? Galima spėti, kad išjudinimą paskatina Kalbos masyvas. Kuo daugiau Kalbos (tai yra reikšmės), tuo didesnis iracionalumo (prasmės) poreikis. Didelis kiekis reikšmės, kažkokiu paradoksaliu būdu anihiliuojasi t.y. ima paneiginėti pačią save, taip po truputį atstatydama prasmės stygių. Tačiau iki tam tikros ribos, nes reikšmė negali visiškai išnykti ir taip grįžti į gyvuliškumą t.y. rojų, nes Kalba skleidžiasi mąstymu, o mąstymas ne daiktas, jo neišmesi ir nepaneigsi (tokiu atveju gresia beprotybė). Tai kaina, kuria moka Haris, iškritęs iš pusiausvyros ramybės. Reikšmės perteklius nebegrįžtamas procesas. Jį galima tik prislopinti, taip išsaugojant trumpą ramybės akimirka, trumpą pusiausvyrą tarp dviejų pradų, kol panyrama į kitą kraštutinumą.
Išgyvenimas, arba gyvenimo troškimas yra instinkto plotmėje. Mes negalime artikuliuoti, kodėl trokštame gyventi (nepaisant iliuzinių atsakymų ‘dėl šeimos, dėl vaikų, dėl idėjų, dėl ateities’). Gyvenimo troškimas yra kūno atributas. Dabar aiškėja, kodėl Hariui vienodai reiškia tiek mirtis, tiek gyvenimas – Dvasinis pradas užslopina Kūniškąjį. Mirtis, kaip kūno siaubas, suvokiama ir suvokimo gestas nuslopiną šį siaubą. Mirtis tampa suvokta, artikuliuota neišvengiamybė. Reikšmė nuslopina Prasmę, todėl prasmė arba kūnas, nebegali priešintis. Taip Mąstymas atsitraukia nuo savo laikino kiauto ir pakimba neapibrėžtybėje. Štai kodėl šis mirties suvokimas pavadintas mąstymo savižudybe – mąstymas pavergia kūną, jam įsakinėja ir priverčia kūną (kad ir kaip jis dar sugebėtų priešintis) atlikti paskutinį pjūvį.

Naivu manyti, kad savižudybė ateina staiga ir visiškai be priežasties. Svarbu tai, kad nėra vienos aiškios priežasties. Galima kalbėti apie auklėjimą, vaikystės traumas, socialinę padėti, bet tai išeina už šio ese ribų, nes tai psichologijos reikalas. Mums svarbu pažvelgti į tai iš filosofijos pozicijų. O būtent – kodėl reikšmė (arba šiuolaikinis mąstymas) išstumia prasmę taigi ir laimę?
Kuo daugiau kalbos, tuo sudėtingesnis mąstymas, taigi ir sudetingesnė pasaulėžiūros koncepcija. Tai, kas vidutiniam žmogui atrodo paprasta ir aišku, tokiai pasaulėžiūrai tampa problematiška. Būtent problemiškumas sukuria vaidus tarp sąvokų, taigi ir tarp procesų pačioje sąmonėje. Atsiranda daugybe antinomijų, kuriu sprendimas reikalauja didelės minties įtampos. Ši įtampa ir greito sprendimo neradimas, veda link pačios sąmonės susiskaldymo. Štai ką reiškia Stepių Vilko aprašymas, kad jame vaidijasi ne du pradai (tai tik supaprastinimas), o daugybę pradų, vienas kitą neigiančių ir išnyrančių. Sąmonė, kaip smegenys yra vientisa. Tačiau kalba joje sukuria ištisus skirtingus pasaulius. Nuolatinė minties įtampa reikalauja iš žmogaus didžiulių pastangų ją įveikti. Todėl ši įtampa neatsiejama nuo nuovargio, o tuo pačiu ir apatijos. Pasaulis ima rodytis pro tokios įtampos, o tuo pačiu ir apatijos, prizmę. Filtras nebepraleidžia eilinių žmonių džiaugsmų ir išgyvenimo rimtumų. Taip padedamas pagrindas atsiskyrimui nuo vidutinybės – manoma ir matoma, kad kiti neturi skausmo, kurį turi tu. Kad kitų neslegia tokia įtampa. Taip ateina suvokimas, kad esi autsaideris, ne šio pasaulio žmogus. Savo atžvilgiu eilinis žmogus negali suprasti autsaiderio patiriamos kančios, taigi jis tik patvirtina ir išstumia kenčiantį žmogų iš savo pasaulio, kaip kitonišką, nesuprantamą, neaiškų ir pavojingą. Šis procesas yra abipusis – tiek minties įtampos išsekintas žmogus supranta savo kitoniškumą kitų atžvilgiu, tiek vidutinybė patvirtina tokį jo supratimą savo elgsena, mintimis ar džiaugsmais.
Tampa aišku, kad Hario Halerio likimas, nėra tik jo individualus pasaulis. Tai ištisa epochos liga, kuria serga tikrai ne vienetiniai žmonės (nors jiems taip atrodo). Epochoje, kurioje sąvokos, gyvenimo būdai, pasaulėžiūros, filosofijos, koncepcijos viena kita neigia – išlikti neutraliu neįmanoma. Jautrus žmogus yra priverstas priimti prieštaraujančias pasaulėžiūras ir sąvokas į save ir taip susiskaldyti. Priėmus tenka spręsti iškylančias antinomijas ir taip, po truputį, pamiršti juslumą ir prasmę, o kartu ir gyvenimo troškimą, kurį išstumia apatija.
Mūsų epochoje tai ypač aktualu, o ateityje tai taps masiniu procesu. Tai vis pasekmės po Dievo nužudymo. Žinoma, atsakymus ir sprendimus į antinomijas siūlo visos didžiosios sistemos – Mokslas (kaip gyvenimas dėl gyvenimo), Religija (kaip nuraminimas), Menas (kaip estetinis potyris), Metafizika (kaip kritinis mąstymas) – visa tai lyg inkaras autsaideriams ir dauguma juo pasinaudoja. Tačiau visada atsiras keli, kurių netenkins paruošti atsakymai ir kurie verčiau rinksis nežinojimą ir kančią, nei ramų vidutinybės gyvenimą. Taip, atrodo, viskas išlenda į daug problematiškesnę erdvę.

Taip žvelgiant į savižudybę, tampa aišku, kad ne visi patiriantys minties įtampą nusižudo. Galima iškelti hipotezę, kad tai ir būtų ta priežastis vedanti link tikros savižudybės. Daugelis taip ir nežengia paskutinio žingsnio. Ne dėl to, kad bijotų. Greičiau žengiamas susitaikymo judesys. Susitaikymas su prieštaraujančiu mąstymu arba kitaip – atrandama ironija. Ironija yra tas tiltas jungiantis prieštaraujančius pradus ir juos atitraukiantis nuo kraštutinumų. Tokia ironija nėra tik laikas nuo laiko išnyrantis atradimas. Ji tampa pamatine būtimi. Nežiūrėti į viską rimtai – štai koks galimas sprendimas, nuraminantis autsaiderį. Taip įvyksta didžiulis lūžis – rimtai žvelgiantis mąstymas paneigia pats save, anihiliuojasi ir susitaiko su savo prieštaravimais. Taip audra jūroje nurimsta. Tačiau nurimsta ne be pasekmių, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Nurimimas taip pat laikinas, tačiau to pasekmė – neprisirišimas prie gyvenimo ir kartu nebelieka mirties troškimo. Taip atsiranda tai, kas buvo minima apie Sokratą – belieka išlaukti savo laiko ir pasitikti mirtį ramiu veidu.

Taigi klausimas – ką pasakyti tokiam žmogui? – išlieka problemiškas. Ar išvis reikia kažką sakyti? Gal geriau tiesiog pabūti ir pasidalinti tyla, nes gal neverta didinti sąvokų skaičiaus ar versti aiškintis. Gal suteikti daugiau prasmės – apkabinimu ar šypsena. Filosofinė savižudybė – yra apsisprendimo žingsnis, ne emocinis. Tuo jis skiriasi nuo ‘paprastų’ depresijos apraiškų. Kai, regis, galima gyventi toliau, galima pasiduoti likimui, galima laikyti gyvenimą – viskam pasakomas Ne. To paaiškinti vien psichologijos sąvokų (o tuo pačiu ir mokslu) nepakanka. Galima net spėti, kad apskritai to paaiškinti negalime. Įvyksta neįtikėtinas dalykas – Būtis nusprendžia nebebūti. Ar galima tiesmukai atsakyti į tokį milžinišką ir mįslingą žingsnį?


Galima tik spėti, ar Haris nusižudė. Manyčiau jis tiesiog laukė savo momento. Ir, jeigu mirė, tai sutiko tai kaip dar vieną neišvengiamybę ir mirties akivaizdoje vis dėlto išliko Žmogumi – žvelgiančiu ramiai ir su susitaikymu.