taškas

perbėgant gatve, ramiu rankos mostu palydint žaižaruojantį asfaltą – lyg ir gražu, kai nebegalvoji apie negrožį. mažas šis asfaltas, bet tiesiasi į begalybe, palytėdamas sielos užkaborius. taip, sako automobilių dūmai ir staiga apanki. ne tam, kad grožėtumeisi, bet tam kad ištvertum. nieko, ko nebūtų parašyta jėzaus, budos ar kitų šarlatanų galvose – tik tai, kad jie nenumatė savo nemirtingumo kainos – per juos, visi tapo mirtingais. visi iki vieno išsiruošė į nupasakotą odisėją, pamiršę namus ir židinį, pamiršę saulėlydį ir tirpstantį sniegą, vaikų vaikiškumą ir vandens lašėjimą. tai likimas, perduodamas ir kuriamas iš kartos į kartą – vis tobuliau ir energingiau. ir staiga suvoki, vieną ryta pabudęs, prie kavos puodelio – ne iš šio pasaulio mūsų dievai ir demonai, mūsų mašinų dūmai ir išgalvotos knygų pranašystės. ne iš šio pasaulio tapome, nieko tragiško, tik klausimas galvoje – o kur baigsime, jei išvis baigsime.
asfaltas tapo simboliu tvirtumo, griežtumo, unikalumo ir beprotybės. lyg pakilėtas podiumas ant kurio visi tampa viena – tais pačiais batais ir tomis pačiomis mintimis – žengdami nesuskaičiuojamus žingsnius ir jausdami savo patvarumą. įskiepyjo, man sako. įskiepyjo, atsakau. įskiepyjo taip, kad neliko nei rando, nei prisiminimo apie tai. o tada atsisėdi ant žolinėlio ir tyliai knapsai, kol užliūliuoja žolės kvapas ir judesiai. pabundti į sapną, į negalimybių šalį, vis suvokdamas, kad kitaip ir negali būti, bet tai netrukdo svajoti. netrukdo piešti ore pilis ir klausytis čiulbėjimo variacijų. tai ir laiko – kol svajoji, dar gali išlaikyti blaivų protą. ir paskutiniu traukinių nuvyktį į šalį, kuri dingo iš žemėlapio, ir palaidoti saulėlydį. o atsisėdus sutraukti paskutinį dūmą vardant nueito cementu kelio. ir tada pabusti. ir nusišypsoti sau – kad mašinų griausmas irgi savotiška svajonė, tik neretai tampanti košmaru paprastiems mirtingiesiems, kurie atsisakė nemirtingumo, vardan pojūčio tikrumo ir minties aiškumo.
man patinka skaičiuoti minutes, kurios kaip akimirka – niekada nebūnanti bet iškilminga povyza stebinti ir įtikinėjanti apie savo grožį. mirtingasis, privalo tuo tikėti, vardan išlaikytų pusiausvyrą tarp ne ir taip, o vakarui einant į užmarštį užrašytų dar vieną raidę savo karste – aš čia buvau, buvau, buvau, buvau, buvau, buavau, bavau, bavvva.. iki apgailėtino galo, kada įtikinėti teks tik patį save.
bet ilgesingas laikas, naršantis po praeitį visada užgožia dabarties aiškumą, vardan tikėjimo, kad gyvenome ir gyvename, taip lyg niekas kitas. lyg tai buvo mūsų vienų nuotykis. nuotykis, apie kurį drąsiai kalbėsime, kai busime danguje – apie jūros ošimą ir patirtų išgyvenimų tikrumą, nes danguje visi tik apie tai kalba – jiems patinka prisiminti savo odisėją ir vertinti ją begalybės masteliu, vartant knygą, kurioje tik santykių ir emocijų stiprumo nuotraukos. ir vis dėlto, pasakysite dievui, tai buvau aš, matai?