Kartą egzistavo žmogus. Egzistavo nuo tada kai pradėjo artikuliuotai kalbėti (o tuo pačiu mąstyti) – taip jis suvokė, kad Yra. Suvokęs savo Yra, jis pamatė, kad Yra ir kiti – daiktai, augalai, gyvūnai, žmonės. Jis suvokė, kad egzistuoja, kad gyvena matydamas ir stebėdamas gamtą – augalas nužydi ir dingstą, gyvūnas pasiligoja ir išnyksta, žmogus pasensta ir taip pat išnyksta. Tada žmogus paklausė savęs – o kaip bus su manimi? Ar aš taip pat dingsiu kaip gamtos gyviai? Taip žmogus išnykimą pavadino mirtimi. Ir kuo daugiau stebėjo, tuo jam darėsi aiškiau – manęs laukia toks pat likimas. Mylėdamas gyvenimą, kad ir koks jis buvo, jis bijojo nežinomybės. Galbūt tai buvo pirmasis rimtesnis žmogaus prisilietimas prie nežinomybės. Ir tada jis išsigando, išsigando savo išnykimo, nes pamatė, kad gamtai nerūpi jos augintiniai – juos greitai pakeičia kiti. Ši baimė žmogui buvo nepakeliama. Ši baimė jį nuolat persekiodavo – tiek būdraujant, tiek sapnuose. Ir tada jis ištarė lemtingą žodį – nemirtingumas. Kas jeigu aš, žmogus, suvokiantis gyvenimą, esu išskirtinis? Ar tai negalėtų būti gamtos dovana man? Ar negalėčiau turėti esmės, tokios, kurios neturi kiti gyviai? Ir šią esmę jis pavadino siela. Ir patikėjo, kad yra išskirtinis gamtos atžvilgiu turintis nemirtingą esmę – sielą, kuri žmogų daro žmogumi. Taip jis nurimo. Taip pirmą kartą atsirado nemirtingumo troškimas.
Nežinia kiek svarbi ši išgalvota istorija. Tai tik vienas iš daugybės bandymu apibrėžti nemirtingumo sąvoką, o kartu ir patį nemirtingumą. M.Kundera visiškai teisus mirtį siedamas su nemirtingumu, nes tik mirtis gali iššaukti ir sukurti (o kartu ir apibrėžti) antipodą. Bet kaip galime suprasti antipodą iš pradžių nesupratę šaltinio iš kurio jis kyla – mirties? Kas yra mirtis, anapus medicininio apibrėžimo? Kas yra mirtis, žiūrint pro metafizikos akinius? Ar netgi įžūliau – ar mirtis apskritai Yra, taip kaip mūsų išgalvotas žmogus suvokė esinių Yra? Pamėginkime prisiartinti prie šių klausimų.
Dingimas, išnykimas, nebūtis – visa tai mirties sinonimai. Bet ką reiškia išnykti, nebūti? Tiesioginės tokios patirties mes neturime. Mes tik stebime esinius anapus mūsų. Stebime kaip jie juda, kvėpuoja, žodžiu, gyvena. Kaip yra su žmogumi? Tas pačias esinių funkcijas taikome ir žmogui – tol kol atlieka tam tikras, apibrėžtas funkcijas, laikome, kad jis gyvena. Problema iškyla kai ‘gyvenimiškas’ funkcijas imame taikyti žmogui, tarkim su mirusiomis smegenimis, ar tada jis gyvena? Taip ir ne, atsako medicina, arba kitaip – nežinome. Kūnas lyg ir gyvas (atlieka ‘gyvybines’ funkcijas), bet tuo pačiu konstatuojama, kad jis miręs. Mirtis, griežtai kalbant, apibrėžiama kaip tam tikrų (būtent – tam tikrų) funkcijų dingimas. Bet, žiūrint filosofiškai, ar galime ką nors tikro pasakyti apie mirtį? Kuo remiantis buvo (ir yra) kuriamas antipodas – nemirtingumas? Mirtis tai žodis, nusakantis tam tikrų funkcijų nebuvimą. Vienos funkcijos išfiltruojamos iš kitų. Net įdomu, kad prieš tūkstančius metų, lyg pranašai, žmonės numatė nemirtingumo sąvoką. Lyg tardami ateitis tik išfiltruos tam tikras savybes, bet iki galo nežinos su kuo susiduria – o būtent su nežinojimu. Nežinojimu, kad po ‘mirties’ dar kažkas ‘Yra’.
Paprasta aritmetika – funkcijų dingimas – mirtis – ir galiausiai nuojauta, kad galbūt yra niša kitokioms funkcijoms, kitokiam ‘gyvenimui’, o tuo pačiu sukurdami substanciją (nes kitaip negalėjo to suvokti) tokia kaip Sielą – nemirtinga žmogaus esmę. Akmuo Yra, bet neegzistuoja, Šuo Yra , bet neegzistuoja. Galbūt, galime tarti, kad ‘miręs’ žmogus irgi Yra, tačiau neegzistuoja. O gal būtent tokią ne-egzistenciją mes pavadiname Mirtimi? Gal tik žmogus turi egzistenciją, bet kas tada yra ta egzistencija? Akivaizdu, kad ne ‘gyvybiškos’ funkcijos. Čia liečiame kažką daugiau – kas žmogų daro žmogumi? Atsakymas galėtų būti: išskiriantis save iš esinių mąstymas, o kartu ir suvokiantis, artikuliuojantis mąstymas. Kas tada yra mąstymas? To mes negalime vienareikšmiškai pasakyti. Galime tarti, kad mąstymas skleidžiasi Kalbos pavidalu. O tai savo ruožtu sukuria terpę, kurioje pirma kartą gamtoje gimsta unikalus ir, svarbiausia, egzistuojantis padaras – Žmogus. Abstrahuodamas ir mąstydamas gamtą, žmogus pirmą kartą artikuliuoja (o galbūt ir apskritai sukuria tokį dalyką kaip) mirtį. Beprotiška mintis – mirties Nėra. Mirtis – žmogaus sukurta iliuzija, sąvoka ir sumanymas užkrautas gamtai. Ar ne tai nujautė Sokratas tardamas, kad kol esi mirties nėra, kai mirtis ateina – tavęs nėra? Kitaip sakant mes visada prasilenkiame su mirtimi, o kartu ji visada išsprūsta mums iš mąstymo – niekada neturime jos ir savo akistatos, tik geriausiu atveju – nuojautą. Dabar galima tarti, kad antipodas – nemirtingumas – yra pastatytas ant nuojautos mirties, o kartu išreiškiamas neužtikrintumas ir nuolatinis klausinėjimas, bei viltis – ar yra ‘gyvenimas’ po ‘mirties’?
M.Kundera, manau, suvokė mirties iliuziškumą, o kartu ir nemirtingumo neužtikrintumą. Bet, kad ir kaip stengiantis, ši iliuzija yra labai stiprus poveikis mums, pagal apibrėžimą gyvenantiems ir mirtingiems. Mums, paprastiems mirtingiesiems, ši iliuzija suteikia begalinę baimę ir norą šios baimės išvengti – taigi verčiau renkamasi nemirtingos sielos vaizdiniu ir ramiai žengiama į priekį. Ką daryti šių laikų epochai, kuri nužudė Dievą? Kartu žuvo ir siela su savo nemirtingumu. Žmonių be Dievo epochai liko tik trupiniai – istorinis nemirtingumas. Būtent žmonių, tikinčių mirtimi, gelbėjimosi ratas tampa įsiamžinimas. Tikintys nemirtingumu yra kankiniai, sako M.Kundera, jie nuolat priversti pozuoti, kad įsiamžintų taip kaip jie sugalvojo. Ar tai būtų praeitos epochos, ar mūsiškė – visi pozuoja. Šiais laikais amžinumas pasiekiamas labai paprastai – užtenka porą kartų papozuoti prieš foto-video objektyvą – ir tu jau istorijoje. Nemirtingumo iliuzijos desperatiškas siekimas gali paaiškinti medijos populiarumą – visi nori būti filmuojami ir rodomi visiems, tam kad išlaikytų nors kelias sekundes kito atmintyje (o kas žino – gal ir ilgesniam laikui). Tik tie, kurie rodomi per medija yra nemirtingi – maždaug toks imperatyvas nusėda kiekvieno širdyje. Bet ką rodo toks nemirtingumo troškimas?
Grįžkime prie pradžios, kur M.Kundera pasako: Mirtis ir nemirtingumas susiję. Jeigu susiję – reiškia mūsų epocha isteriškai bijo mirties. Mirties baimė pasiekia didžiulį tašką – taip turi būti siekiama kompensacijos: medijos kaip įamžinimo ir ilgaamžiškumo užtikrinimo. Visi stengiasi pakliūti į kitą pasaulį, gyventi ir būti jame, kaip dievai ir mėgautis rojaus sodais. Mirties baimė – štai kokios šaknys slepiasi po medija ar grafiti – mes išsigandome iliuzijos, kurią patys ir susikūrėme. Ir dabar dar labiau stengiamės išvengti mirties kurdami sugalvotus pasaulius ar švelniai šypsodamiesi iš televizoriaus ekrano. Bet baimė gimdo dar didesnę baimę, kol galiausiai išsigąstama pačios baimės. Nebe mirties bijome, o mirties baimės. Istorinis ilgaamžiškumas mums garantuotų dar šiek tiek gyvenimo čia, tegul ir butaforinio, bet vis dėlto gyvenimo. Kodėl ši iliuzija tokia stipri? Kodėl mirties baimė priverčia mus gyventi šia diena? Tai sunkūs klausimai, verčiantys prisileisti nežinomybę. Gal mirties baimė yra nežinomybės baimė? Gal epochoje, kur viskas tampa žinoma ir apibrėžta, mes nebemokame susidoroti su nežinojimu? Ar tik ne ten, kur nebesusidorojama su neapibrėžtumu ir kyla savižudybės? Paradoksalu, kad mirties baimė gali iššaukti mirties troškimą – gal jeigu negali nugalėti iliuzijos, reikia ją padaryti savo sąjungininku?
Istorinis nemirtingumas yra lengvai pasiekiamas (bent jau mūsų epochoje) – užtenka sudalyvauti skandale ar pačiam jį surengti, užtenka turėti madingą kūną ir esi įamžintas. Bet ar tai didis nemirtingumas? Geriausiu atveju kita karta jau nebeprisimins to ir šlovė nuslys į archyvą, civilizacijos archyvą. Kodėl mes vis dar atsimename tokius žmones kaip Gėtė ar Hemingvėjus? Akivaizdu kad atsimename ne juos kaip žmonės, o jų paliktus darbus, amžininkų interpretacijas. Gal todėl Hemingvėjus skundžiasi Gėtei – ne jo žmogiškumas liko atmintyje, o, kalbant apytiksliai, tik Hemingvėjaus interpretacija. Iš jo paliktų darbu sukuriamas Hemingvėjaus paveikslas, iš jo paliktų darbu kuriama Hemingvėjaus psichologija ir taip mėginama tai pateikti kaip autentiška kūrėjo asmenį. Štai kokia grėsmė – niekas nemato pačio žmogaus kaip unikalios būties, mato tik savo interpretacijas ir stereotipus. Bet gal laikas skirti darbus nuo jų autoriaus. Autoriui nepriklauso Kalba, geriausiu atveju priklauso sąvokų konfigūracijos, bet ir jos daugiau mažiau įtakojamos sociumo, kuriame autorius gyvena. Hemingvėjus skundėsi Gėtei, nes jo, kaip žmogaus niekas nevertino. Jis prisimenamas kaip melagis, meilužis ir daugybės knygų autorius. Kur dingo Hemingvėjaus Žmogus? Galima mąstyti, kad geriausia ko gali pasiekti – tai palikti darbus, dėl kurių tave prisimins, dėl kurių vertins ir teiks apdovanojimus. Bet pageidautina – tik po mirties. Nes tada nebegalėsi priešintis ir neigti iškylančias tavo asmens interpretacijas. Niekam neįdomu ką tu jauti, kokį gyvenimą gyveni, tol kol neturi darbų. Tol, kol isteriškai nesieki istorinės amžinybės – esi niekas, tik eilinis sraigtas.
Tokią žmogaus nuvertėjimo problemą ir iškelia M.Kundera. Išgalvotas personažas Anje nesiekia ilgaamžiškumo, ji nesiekia karjeros, nei įvertinimo. Ji tik nori gyventi. Gyventi sau. Nori mylėti. Turėti savo asmeninį pasaulį ir tyliai būti jame. Jai nereikia kamerų ar nuotraukų – toks yra jos troškimas. Tokia stovėsena lyg atsvara Gėtei ar Hemingvėjui, ar Lorai. Visi jie pozavo, visi jie troško nemirtingumo, todėl nebuvo savimi, nebuvo žmogumi, o tiesiog darė tai, kas atitiko tų laikų dvasią – pozavo taip, kaip norėjo išlikti kitų mintyse. Gyvendami jie pamiršo patį gyvenimą, gyveno taip, tarsi būtų mirę. O mirus tenka nusivilti – išėjo nieko vertas cirkas, ir jau ilgai nebūsi paliktas ramybėje. Tave skaitys ir interpretuos ir prisimins kaip herojų modifikacijas. Tokią kainą tenka mokėti didiems (tokiems dažniausiai savo noru) žmonėms – ant tavo kūno bus statomos pilys ir vaikštantys sargybiniai pamirš užpūsti žvakes.
