taškas

Trumpa akimirka žiūrint į saulę, sėdint ant betono gabalo ir girdint ošimą – pameti rankas, kojas, kūną ir dingsti, lyg nieko ir nebuvo. ištirpsta akys, dingsta uoslė ir sutampi su tuo, kas išdyksta kažkur viduje. Kalba to nežino. Kalba negali užčiuopti tokių subtilių ir asmeniškų išgyvenimų. Tik stovėjimas vos pastebima šypsena ir srovenimas pagal mūšą. Akimirka, kai nieko nelieka, tuo pačiu yra akimirka, kai viskas išlieka – trumpas begalybės žingnis pamiršus vakar ir rytoj. Ir tada pamiršti kalbėti, pamiršti draskyti sąvokas ir statyti pilis ant smėlio. Tai gamtos reveransas tau ir privertimas pasižadėti, kad tai tik iliuzija – sąmonės užtemimas, emocijų užgaida, beprotybės plevenimas. Ir pasižadi to niekada neprisiminti, niekam nesakyti, net mėginti pajausti kažką panašaus. Nes ji šypso tau ir tyli – tu klausi lyg Dievo, o ji tyli, tu mėgini artikuliuoti, o ji – tyli. Ir visa tai paverčiama pasakomis – kiekvienas mėginimas išreikšti pasmerktas nesėkmei – taip, ji tai žino. O mūsų beprotybė klęsti toliau, klęsti tobulai ir amžinai. Kvailu mostu sukalbi maldą ir nusilenki – ačiū, sakai ir patiki, kad esi girdimas. Paiimi smėlio saują – ir patiki. Ir visa tai beldžiasi į duris ir ant asfalto vis dar verkia vaikai, prisimeni. Užsikrauni kuprinę ir grįžti į civilizaciją. Grįžti ten, kur pėdų nesimato, nesimato kiek žmonių praėjo pro asfalto grindinį. Nesimato kur baigiasi horizontas tik medžių liekanos vadinamame parke.
Einu ir žiūriu, užsimerkiu ir matau. Tik aklieji mato. Regintieji tenkinasi žiūrėjimu. Ir ramiai ateina melancholija, mes sėdime ir rūkome laukdami lietaus. Toks miesto gyvenimas, mąstai, ir nieko ką reikėtų keisti. Nieko dėl ko verta liūdėti ir nieko ką verta gelbėti. Viskas daugiau nei aišku. Taip tiesiog būtina. Sėdi ir rašai, nes kitaip nemoki išrėkti savęs. Tik matyti žuvėdras ir prisiminti, ir kurti pilis niekados žemėje.