Čia-būtis yra egzistencijos modusu. Norint suprasti čia-būtį reikia paklausti – ką vadiname egzistencija? Tai, kad čia-būtis suvokia save būtent egzistuodama, parodo, kad akmuo ar medis, ar plyta griežtai kalbant ne-egzistuoja, bet Yra. Egzistencija suponuojama Žmogui, kaip mąstančiai ir, svarbiausia, suvokiančiai būčiai – save suvokianti būtis egzistuoja, taip įtvirtindama save kaip čia-būtį. Čia-būtis nėra supaprastinimas Subjekto (mūsų laikų sąvokos) – ji veikiau yra praplėtimas moksliškai suvokiamo Aš. Aš, kaip čia-būtis, suvokiu save tik Kitų pagalba. Kiti mane apibrėžia ir įsteigia mano Aš supratimą. Kitaip sakant, čia-būtis apibrėžiama kaip su-čia-būtis. Mane apibrėžiantys Kiti yra mano veidrodis ir jų būtis pirma karta tampa čia-būties suvokimas kaip Aš,Subjectum . Kitų čia-būtis reiškiasi kaip man, reiškia dalyvauja mano būtyje, taip iškeliama mintis, kad kiti – tai aš, jie priklauso mano būčiai. Štai kodėl tai nėra grynas subjektas – Kiti dalyvauja mano būtyje. Objektas ir Subjektas gimsta tik vėliau, kai čia-būtis užsimiršta. Tada mano būtis nubrėžia ribą tarp Aš ir Kito – tai kalbinis žingsnis, gimdantis objekto sąvoką ir kartu objekto, kaip anapus-manęs-būties supratimą.
Autentiška čia-būtis įsižiūri į esinį, kuris dalyvauja jos būtyje. Įsižiūrėjimas čia nereiškia vienos juslės svarbumo – “įsižiūrėti” galima ir į kvapą, ir į skonį, ir į garsą. Tai, kas tokioje būtyje kelia klausimą ir nuostabą, ir kartu susižavėjimą, vadinama rūpinimusi. Aš rūpinuosi esiniais , kurie dalyvauja mano būtyje, juos puoselėju ir gerbiu – nes jie, tai mano būties garantas. Rūpinimasis kartu yra autentiškos čia-būties atsakomybės prisiėmimas, nes tai, kas mane įsteigia (kaip Kitas), gali mane ir sunaikinti – kai nebeliks jokio Kito mano būtyje, dings ir Aš suvokimas.
Aš nėra statinis ar lengvai pažįstamas Aš. Save galiu matyti tik Kitų pagalba – Kito čia-būties, ar kito kaip esinio, veidrodyje. Taigi atidžiai stebėdamas Kitą, aš galiu bent apytiksliai apibrėžti save. Tačiau iškyla grėsmė, jeigu Kitas yra nuvertinamas ir iškeliama mano būtis. Tokia čia-būtis pasimeta savo vidujybėje, nebematydama ir neįsižiūrėdama į Kito būtį, taigi ir neautentiškai suvokdama save. Tokia grėsmė iškyla kaip das Man. Das Man nėra Kitų matematinė suma. Tai nėra ir esinys kaip toks. Jis egzistuoja kaip tai , ką vėliau Ž.Baudrilardas įvardins kaip Sistema. Das Man skleidžiasi kaip neautentiškai apmąstyta šneka, pvz media. Das Man atima atsakomybę nuo čia-būties – jai nebereikia suprasti savo egzistencijos, jai nebereikia kankintis nežinomybėje ir galiausiai – nebereikia mąstyti, nes viskas yra sprendžiama das Man. Das Man jau nusprendė dar iki jūsų sprendimo. Būtent tokioje terpėje egzistuoja čia-būties kasdienybė.
Čia-būties kasdienybė yra užsimiršimas. Das Man pasirūpina viskuo – viskas tampa aišku, viskas suprantama ir nieko problemiško. Das Man pasirūpina ir problemiškumu, bet lengvu, kad išlaikytų autoritarizmą čia-būties atžvilgiu. Galų gale pasiūlomas ir problemos sprendimas, kaip didžiosios sistemos (mokslas, menas, religija ir filosofija). Das Man pasirūpina čia-būties gerove, bet kaina, kurią reikia mokėti yra autentiškumo praradimas. Atsakomybės nusiėmimas – čia-būtis nebeatsako už savo paties pasaulį, taigi prarandamas bet koks rimtesnis problemiškumas ir rūpinimasis Kitais, kaip manimi.
Taigi, kas gali egzistuoti tokiai kasdieniškai čia-būčiai? Prie šio klausimo priartėjama mąstant apie tai, kad tokia būtis tampa labai įtaigi das Man. Viskas, ką pasako das Man – egzistuoja. Tai kas problemiška – pasakoma, kad tai ‘neegzistuoja’. Mano pasaulis dingsta, nes tampu Kitų vidutinės čia-būties šėliojimo poligonu. Per mano norą panaikinamas klausimas ir problemiškumas – paaukojant savo Aš, kaip autentišką būtį, į ramybės ir užsimiršimo iliuziją. Kadangi tokia čia-būtis atsisako pretenzijų į Būtį, dingsta Kiti, o su jais dingsta ir Aš. Tampama mase – kontroliuojama ir prižiūrima das Man akies. Bet koks autentiškumas, originalumas kaip mat suniveliuojamas kaip jau buvęs reiškinys. Bet kokia maištinga mintis nubraukiama kaip nesąmonė tam, kad neprižadinti ir nesudrumsti kitų čia-būties. Ir galiausiai – dingus autentiškumui, dingsta ir esiniai, dingsta Kiti, kaip nesuprantamybės ir klausimų šaltiniai, dingsta rūpinimasis, taigi dingsta ir Aš, o kartu su Aš dingsta ir tai, kas egzistuoja – autentiška čia-būtis.
nnmnm