tykus asfaltas. žengiamas žingnis ir išnyra pasaulio euforija – kalnai, kurių niekas nematė, žolė, kurios niekas nemindė, medžiai su tyliomis akimis. Kiekvieną pastato plytą pakeiti tūkstančiais žvirblių siūbuojančių į saulės tiksėjimo ritmą. Kiekvienas veidas – unikalaus buvimo įrodymas. Pamąsčius – unikalūs jie sukuria unikalų mane iki kol tai nepaskelbiama per reklaminį stendą. Tada atsisėdi ant grindinio ir tyli, savo tyla užgoždamas visą griaudesį – pasileidi mąstymo srove, kurdamas tai, kas sukurta ir kartoji – ‘vardan patirties’, vardan čia ir dabar sušąlusių pirštų. Tiksime lyg sugalvotame sapne, nerasdami kur pastatyti savo automobilio – gyvenimo greičio simbolio. Už stovėjimą tenka mokėti. Kiek paralelių, pagalvoji, vardan ko sėdžiu ir rašau, paklausi. Ir sutikęs žvilgsnį, nepastebimai šypteli. Tu matai ir žinai, tai, ko nematau ir nežinau. Niekieno nemokamas gestas išreiškia daugiau nei armija šaunuolių, iškalusių tekstą. Ką manė Jėzus, gundydamas tokias minias? Negi ištiesų manė, kad Kalba? Jei nebūtų pasekėjų – būtų tapęs dailide ir sukūręs išties didžius kūrinius. Viskas būtų taip ir praėję, jei ištiesų būtų buvęs didžiu žmogumi – prieš savo mirtį, smagiai nusijuokęs ir padėkojęs už suteiktą galimybę dalyvauti tokiame šou. Per didelis rimtumas sunaikina ir paskutines žmogiškumo liekanas.
Amžinai čia sedėsiu, gerdamas vyną ir gurkšnodamas vaizdą. Lyg nieko ir nebūtų nutikę. Lyg viskas dabar ir dabar yra tai, ko nėra.
