Kas yra pažinimas? Kaip galimas pažinimas? Ar išvis galimas pažinimas? Tai klausimai į kuriuos mėgina atsakyti V.Sezemanas savo darbe Gnoseologija.
Išeities tašku imdamas perskyrą Subjektas-Objektas, V.Sezemanas grindžia savo pažinimo sampratą. Subjektas yra pažįstantysis, Objektas – pažįstamasis.
Pirmiausia mums reikia paklausti – kas yra pažinimas? Tiesioginio apibrėžimo V.Sezemanas nepateikia, bet iš knygos konteksto tampa aišku, kad pažinimas (kalbant apytiksliai) – yra subjekto minties ir objekto panašumas arba atitikimas. Ką tai reiškia? Subjektas percepcijos pagalba pagauna objektą. Tai pirmasis pažinimo etapas. Antrasis – subjektas remdamasis percepcija (arba intuicija) įkalbina savo potyrį. Remiamasi prielaida, kad percepcija pagauną objektą, tokį, koks jis ir reiškiasi objektyviai. Vėliau ir pats V.Sezemanas suproblemina, tokį, regis aiškų, pažinimo apibūdinimą.
Kaip galima objektyvi tikrovė? Kas yra objektyvumas? Vienokia ar kitokia forma šie klausimai užduodami jau nuo senovės graikų, kur ir gimė pati gnoseologija, kaip pažinimo teorija. Tik ypatingą svorį šis klausimas įgavo nuosekliai plėtojant ir išeities tašku imant subjekto ir objekto perskyrą. Tik Aš, kaip subjektas galiu juslėmis pagauti objektą. Platonui Idėjas ir kartu Kalbą paskelbus tikrovės garantu, gimsta tai, kas skleidžiasi anapus Manęs, kaip subjekto. Būtent likusį pasaulį Aš paskelbiu kaip objektais, nubrėžiu ribą tarp Savęs ir likusio pasaulio. Aš tampu autonomiškas ir tokį patį autonomiškumą priskiriu Objektyviam pasauliui ar konkrečiam daiktui. Tik tada, kai nutraukiama priklausomybė (virtuali, ne fizinė) nuo objektų, galimas pažinimas. Kaip? Kaip tai, kas vėliau įvardijama kaip minties (Mano, Subjekto) ir daikto, kurį išmečiau įobjektiškumo kontinentą, atitikmuo. Aš matau prieš save daiktą, autonomišką ir nepriklausantį nuo manęs, taigi man reikia siekti vėl su juo susilieti (irgi virtualiai) ir įvardyti tai kaip pažinimą.
Laukinis žmogus, griežtai kalbant, neturi pažinimo, nes jis neturi stiprios perskyros Aš ir Kitas. Jis, galime sakyti, dar gyvena rojuje, jo nedrasko pažinimo geismas. Jis nenori susitapatinti , nes neturi su kuo – jis tai ir medis, ir paukštis, ir saulė. Dabar galima tarti, kad pažinimo poreikis atsiranda tada, kai atsiranda tai, kas gali būti pažinta, o būtent po perskyros tarp subjekto ir objekto.
Žmogus išmetamas į pasaulį, kuriame jis suvokia savo autonomiškumą ir kitoniškumą kitų daiktų atžvilgiu. Norėdamas kompensuoti savo susvetimėjimą, jis pradeda pažinimo judesį. Tačiau ką reiškia toks judesys? Pažįstama tik tai, kas sukurta subjekto. Pasyvi percepcija , kuri dar visiškai nepersikėlė į pažinimo kontingentą, tik atsargiai įkalbindavo reiškinius, todėl tai nėra pažinimas griežta prasme, nes tokiai percepcijai nereikia minties ir objekto atitikimo. Jai užtenka įvardyti ir palikti objektą ramybėje. Vėliau, kai prasidėjo pažinimo klestėjimo pradžia – atsirado isterinis siekimas priversti objektą atitikti sąvoką. Ne sąvoka atitikdavo objektą – tokio dalyko pažinimu negalime laikyti, kadangi pasyvioji pagava nesiekia susitapatinti su objektu, jai to nereikia, ji kaip abejingas žmogus stebi pasaulį ir, laikas nuo laiko, pastebi kokį naują reiškinį ir, lyg netyčia, įvardija.
Dabar paklauskime ar pamatuota ši esminė perskyra sukurianti pažinimą? M.Heideggeris kaltina vakarų metafiziką būties užmarštimi. O kartu ir objekto atsiejimu nuo subjekto. Kas jeigu į daiktą mes žvelgsime kitaip – kaip mano būties apibrėžtį ir garantą? T.y tai, ką vadiname objektu ir virtualiai atskiru nuo Aš, iš tiesų būtent tai mane apibrėžia ir įsteigia. Be objekto t.y. be šioesinio nebūtų ir manęs. Pereiname į tašką kai būtis stebi pati save. Esinys palaiko Mane. Bet tai galioja ne vien Subjektui, kaip žmogui – akmuo pagrindžia žemę ant kurios jis guli, žemė savo ruožtu pagrindžia akmenį ir taip su visa būtimi – Esiniai patvirtina ir isteigia vieni kitus, reiškia jie nėra izoliuoti, o randasi tame pačiame pagrinde – būtyje (arba gamtoje). Taip mes išsivaduojame iš subjektyviojo idealizmo – Aš (tiek kiek esu ir tiek, kiek esu patvirtintas esinių) nepaskęsta savo solipsizme , nes jis nėra izoliuotas nuo išorės ir tokiu atveju realybė nebėra mano išsigalvota interpretacija. Iš esmės visa tokia interpretacija ir abejonė prasideda ir baigiasi tik sąvokoje (pati abejonė įmanoma tik kalboje). Ne Aš sukuriu pasaulį, o pirmiausia Aš esu įmestas į jį ir tik Kitų pagalba aš galiu Būti.
Kaip yra su pažinimu? Neatsitiktinai gnoseologija atsiranda ten, kur buvo padėtas pamatas subjekto atsiskyrimui nuo objekto – vakarų pasaulyje, konkrečiai Graikijoje. Mums aišku, kad fenomenologinis aprašymas dar nėra pažinimas, nes nesiekiama objekto ir minties atitikimo (žinoma norima tokio atitikimo, bet pasyvi percepcija neduoda tokio rezultato kokio tikimasi). Iš pasyvumo pereinama prie aktyvumo ir tik šiuo etapu, kai įvyksta priverstinis subjekto minties primetimas objektui, atsiranda pažinimas, šių laikų reikšme. Ką tai reiškia? Sąvoka konstruojama kartu su objektu t.y. objektas pastumiamas, sulaužomas, numetamas ir stebimas poveikis. Kalbant tiksliai objekto pastūmimas arba numetimas jau yra subjekto kišimasis į ramaus objekto būtį, arba kitaip – jo savybės yra konstruojamos ir įvardijamos (numetimas ir kritimas įvardijama kaip svoris ir pan.). Žinoma, tai labai supaprastinta situacija. Bet tai parodo pačius pagrindus ant ko statomas pažinimas. Šiuolaikiniame pasaulyje Subjektas iš vienos ar kitos medžiagos savybių sukonstruoją visiškai analogo laukinėje gamtoje neturintį daiktą (kompiuterį, atominę bombą ir pan.) t.y. subjektas turi projektą pagal kurį kuriamas daiktas, šitaip daiktas priverčiamas paklusti subjekto minčiai t.y. pažįstamas. Subjektas gali pažinti tik tai, ką pats sukuria. Dabar galima iškelti mintį – kompiuteris pažinus, bomba pažini, plyta pažini, bet tai ko subjektas neprimetė objektui lieka nepažinu pvz žmogus, kaip būtybė, lieka nepažini. Žinoma kai bus sukonstruotas ir žmogus pagal subjekto projektą, bus pažintas ir žmogus.
Dabar galima tarti, kad V.Sezemano pažinimas galima sakyti yra tik Vakarų pasaulio projekto aprašymas. Būtent vakarų pasaulio, kadangi tik čia pirma karta ir atsiranda objektyvumas. Kadangi pats pažinimas yra aktyvus veiksmas, primetamas objektui, tai galima paklausti – kas iš tiesų pažįstama? Pažinimas yra konstravimo sinonimas. Žmogus, kuris sako, kad save pažįsta, iš tiesų tik konstruoja save ir pažįsta ne save patį, o savo reiškimosi konstruktą (žinoma prie savęs pažinimo labai prisideda kultūra, kuri nuolat duoda nurodymus ir sąvokas, kuriomis vadovaujasi save konstruojantis subjektas (psichologija ir pan.)). Taigi pažįstame ne objektą-daiktą savaime, o tik tai ką iš jo sukonstruojame.
Apibrėžėme pažinimą ir dabar galima paklausti – kas slypi anapus subjekto-objekto prieštatos?
V.Sezemanas (ir kiti) išeities tašku imdamas subjekto-objekto priešstatą patenka į nuosekliai iš to kylančius prieštaravimus, tokius kaip subjektyvusis ir objektyvusis idealizmas, imanencijos ir transcendencijos pinkles. Daroma prielaida, kad subjektas yra autonomiškas, pažįstamasis.
Kaip į tai žiūri M.Heideggeris? Subjektas pamiršta, kad priklauso Būčiai taip pat kaip ir jo pažįstamas objektas. Žiūrint iš čia-būties taško esinys, kuris įvardijamas kaip objektas, pagrindžia čia-būties buvimą. Atskaitos taškas persikelia į esinį, nes jis yra mano būties garantas. Skirtingai nuo subjekto, kuris sukuria objektą, pereinama į kitą plotmę, o būtent į esinį. Aš esu būtis stebinti kitą būtį. Būtent tai ir pamiršo Vakarų metafizika, teigia M.Heideggeris, kritikuodamas objektyvumą. Objektyvumas, tokiu požiūriu, tampa taipogi konstruktas, bet neįrodomas, o postuluojamas. Įrodyti savo sukurtą objektyvumą, Vakarų metafizika pasirodė nepajėgi, nes pereidavo nuo vieno kraštutinumo (realaus pasaulio nėra) prie kito (yra tik realus pasaulis). Autentiškoje čia-būtyje pažinimas (šių laiku reikšme) dingsta, atsiranda kitoks santykis suesiniu , suprantama, kad jis mane patvirtina, įsteigia ir šiam santykiui įvardyti pasitelkiama rūpinimosi sąvoka. Kaip minėta atskaitos taškas tampa esinys, nes tik per jį Aš galiu suvokti tiek save tiek kitus. Suvokimas nėra pažinimas. Suvokimas tai panašu į įvardyta percepciją atsisakant isteriško noro susitapatinti (pažinti) objektą-esinį . Čia išryškėja skirtumas tarp mąstymo ir pažinimo. Mąstyti nereiškia pažinti vien todėl, kad nežengiamas aktyvumo, konstravimo judesys. Štai kodėl filosofija niekada nebus mokslu šių laikų gamtotyros prasme. Filosofijai rūpi mąstyti, o mokslui – pažinti. Filosofiją siekti paversti mokslu yra nesusipratimas kylantis iš pažinimo ir mąstymo suplakimo į vieną. Mokslas nemąsto, griežtai kalbant, taip kaip filosofija. Jeigu mokslas mąstytų savo pagrindus ir tai, ką daro, sustotu visas technologinis progresas. Filosofiją priversti aiškinti mokslą irgi yra nesusipratimas, kadangi filosofijos visiškai kita prigimtis – žinoma, ji taip pat remiasi jusliškumu , bet pažinimas čia mažai reiškiasi. Į filosofiją reikėtų žiūrėti kaip į minties raidą. Būtent kaip į raidą, o ne progresą. Autentiška mintis, daugiau mažiau įtakojama epochos, kurioje ji gimsta, taigi šiuo atžvilgiu mintis leidžia apytiksliai suprasti epochą. Supratimas taip pat nėra pažinimas. Suprasti galiu ir be pažintinio judesio. Supratimas kaip mąstymo apibendrinimas. Štai kodėl šiuolaikinė gamtotyra, kuriai rūpi tik pažinimas, nurašo kaip neatitikimą tikrovei, senųjų laikų pasaulio supratimą. Reiškinio supratimas nelygus jo tiesai, ir niekada negali būtį lygus. Reiškinio supratimo subordinavimas tiesai (šių laikų reikšme) ir sukuria vadinamąjį pažinimo progresą. Tačiau kad ir kaip žinotume saulės sudėti, pažintume joje vykstančias termobranduolines reakcijas, vistiek saulė pakyla ir leidžiasi taip pat tiek šiandien, tiek ir prieš tūkstančius metų. Gyvename toje pačioje Būtyje kaip ir mūsų protėviai, tik mūsų Būtis per pažinimą pavirto cementu ir automobilių išmetamaisiais dūmais tai ir atskiria mus nuo jų – plytine siena.
Sakyti, kad pasaulis nerealus, tai kalbos žaidimas, vykstantis tiktai subjekto sąmonėje, nes juslės, filosofo apmąstymų pagrindas, to niekada nepatvirtina. Taip pat sakyti, kad nėra nieko išskyrus objektą irgi yra proto nuostata, nes pamirštama kalba, kuri nėra substancija, bet nėra ir niekas, kuri reiškiasi mąstyme. Jeigu nėra nei taip, nei taip, tai kaip yra? Kalbama kad tarp priešingų nuomonių glūdi tiesa, bet kas jeigu dvi priešingos nuomonės turi tą patį išeities tašką ir pasirodo, kad tas taškas nepamatuotas?
che :)
Kalbi aiškiai. Tiesiog kai kuriuose vietose man trūksta noro pritarti.
O dėl Heideggerio – tiesioginio apibrėžimo nerasite, o ir nereikia, manau, užtenka skaityti tarp eilučių – beto mes katik manau išsiaiškinome, kad Tikrovė labai aikštingas padaras, net ir tokiam grandui kaip Heideggeris, ją apmąstyti reikalauja daug jėgų.
O Dievas… :)
šliogeristas? :)
Taip, Wittgensteinas pritaria, kad teisingumo (jis vartoja tikrumo) kriterijus yra uždarytas kalboje. Tačiau reikia nepamiršti, kad kalba jam yra praxis. T.y. kalba yra mūsų priėjimas prie pasaulio būdas, ir bet kokia nekalbinė patirtis yra praktiškai neįmanoma – nėra bekalbės būklės. Nebent tai būtų mistinė patirtis, apie ką, mano manymu, ir kalba Heideggeris, sakydamas “būtis prabyla”.
Tokia mistinė patirtis yra neišreikšiama – t.y. apie ją reikia patylėti – tad akivaizdu, kad tik tai, kas yra nekalbiška (patirtis, jausmas)negali būti kalba išreiškiama, o kadangi žmogus beveik visada skendi kalboje, tokios patirties yra trupinėliai.Tiesa Wittgensteinas linkęs tikėti Dievu tačiau tylėti apie jį. Aš būčiau griežtesnė – Dievo buvimas neišsakomas ne dėl Dievo patirties betarpiškumo, o dėl tos patirties nebuvimo, t,y, nėr ką pasakyt tiesiog.
\Gal aš labai nerišliai kalbu. Tik jau trečia diena bandau išlukštenti Heideggerį. Taip ir radau tavo Dnr, ieškodama Heideggeriško tikrovės apibrėžimo.
Idomu. Iškarto prisipažinsiu, kad nesu pakankamai kompetetingas analizuoti “abu” Witgenšteinus, tiesą sakant skaičiau tik raštus. Bet įspūdis toks – neveltui jis nagrinėja Kalbą, reiškia supranta ar bent nujaučia jos galią. Kas yra tikra(ovė)? Taip, galų gale viskas susiveda į didesnį ar mažesnį reliatyvumą – bet jeigu mes įtrauksime truputį poezijos ir pasakysime, kad mąstymo tyloje – tikrovė duota. Arba kitaip – Kol nesukuriu kalbos/sąvokos/reikšmės ir apskritai atsiriboju nuo kalbos, galima tarti grįžtų į gyvūliškumą – jusline samplaiką ir potyrius, kuriuos tik vėliau įvardyju kaip potyrius ir reflektuoju įkalbinimo judesiu – įkalbinus potyrius pereinama į kita plotmę – jų supratimą, būtent šiame etape dažniausiai skleidžiasi vadinamasis mąstymas ir apskritai gimsta tokie dalykai kaip Tikra/Netikra, o kartu ir šiems judesiams uždedama Tikrovės sąvoka. Tas betarpiškumas įvardyjamas. Taip, kaip tamsta sakėte, atsiranda iš principo niekada nepatvirtinamas šnekėjimas, tik spėjimai grubiai kalbant.
Štai ką turėjau galvoje sakydamas, kad ir Witgenšteinas pralaimėjo galų gale.
O jo pradiniai mėginimai, kalbą redukuoti iki logikos patyrė nesėkmę, kurią, jau vėliau, jis suprato ir ėmė nagrinėti ‘buitinę’ kalba taigi ir mąstymą, o su mąstymu nagrinėjamas ir suvokimo elementas – kaip mes susikalbame? ką reiškia suprasti? ir t.t. sudėtinga, jei neįmanoma užduotis – mąstymu mąstyti pati mąstymą. ir galiausiai lieka tyla.
Visų pirma reikia išsiaiškinti, apie “kurį” Wittgensteiną kalbame – ankstyvąjį ar vėlyvąjį. Jei apie ankstyvąjį – visiškai sutinku. Jei apie vėlyvąjį – visiškai ne. Kadangi tikrovė sutapatinama su gyvenimo forma, kurios ribos nėra apibrėžtos kokiu nors kalbiniu/materialiu/jusliniu/duotybės atžvilgiu, tai tikrovė tampa savotiškai reliatyvia: čia ir ateina į pagalbą tos žmogiškumo charakterisitkos: visų pirma žmogaus pažinimo reliatyvumas (ne ribotumas) + žmogaus kalbiškumas, kuris eina pirmiau bet kokio tikrovės suvokimo.
Šitaip apibrėžus subjektą, kuris tikrovę pažįsta, tikrovės ribos išsiplečia iki maksimumo. Žinoma mes niekada neužtikrinti, kad mūsų kalbinis žaidimas atitinka tikrovę, bet negalime tos galimybės ir atmesti. Tikrovė – kurią turi tik žmogus, mat ši yra gyvenimo forma , ir tik žmogus turi kalbą- nėra kažkokia fenomenalistinė duotis. Visų pirma ji yra mūsų, todėl ji yra judri ir kintanti (paralelė su Heideggeriu), visų antra ji niekada nėra apriori ir nėra niekaip patikrinama. Visa, kas subjektui yra tikra (šiuo atveju kalbos formuojamas pasaulio pažinimas) ir yra tikrovė. Neperkeliant svorio centro nei į objekto, nei į subjekto pusę. Taigi Wittgensteinas visiškai atsisako iki tol buvusio tikrovės apibrėžimo – tiek fenomenologinio bei kantiško (neva tikrovė yra, bet ji slepiama dėl mūsų pažintinių galių ribotumo), tiek realistinio/fenomenalistinio (visa kas matoma ir yra tikra) tiek paltoniško/dvisluoksnio (neva karviškumo idėja yra tikresnė tikrovė už karvę).
Tad tikrovės sąvoka vėl. Witt. filosofijoje yra talpiausia ir tuo pačiu neprasilenkianti su sveiku protu (kaip kad simuliacijos teorija), kiek man žinoma. Klausimas tik, ar ši tikrovės apibrėžimas vis dar yra TIKROVĖS apibrėžimas klasikine prasme, yra diskutuotinas.
Kokios tai būtų žmogiškumo charakteristikos?
Manau Witgenšteinas suprato, kad kalba atveria ir kartu paslepia tikrovę. Suprato, kad yra dalykų, kuriuos galima išreikšti/sukurti kalbos pagalba, bet galų gale teko ir jam pripažinti, kad tikrovės sąvoka kur kas siauresnė, nei pati tikrovė. Nemanote?
užsiminei apie Wittgensteiną. (kalbos žaidimas). Jo tikrovės sąvoka yra talpiausia – Wittgensteinas suvokė ir perėmė svarbiausias žmogiškumo charakteristikos, kurios vienaip ar kitaip funduoja tikrovę.