Comments on: V.Sezemano pažinimo sampratos kritika

By: kacius

kacius — Thu, 29 May 2008 17:49:00 +0000

che :)

By: andrius

andrius — Thu, 29 May 2008 17:44:00 +0000

Kalbi aiškiai. Tiesiog kai kuriuose vietose man trūksta noro pritarti.

O dėl Heideggerio – tiesioginio apibrėžimo nerasite, o ir nereikia, manau, užtenka skaityti tarp eilučių – beto mes katik manau išsiaiškinome, kad Tikrovė labai aikštingas padaras, net ir tokiam grandui kaip Heideggeris, ją apmąstyti reikalauja daug jėgų.

O Dievas… :)

By: kacius

kacius — Thu, 29 May 2008 17:19:00 +0000

šliogeristas? :)
Taip, Wittgensteinas pritaria, kad teisingumo (jis vartoja tikrumo) kriterijus yra uždarytas kalboje. Tačiau reikia nepamiršti, kad kalba jam yra praxis. T.y. kalba yra mūsų priėjimas prie pasaulio būdas, ir bet kokia nekalbinė patirtis yra praktiškai neįmanoma – nėra bekalbės būklės. Nebent tai būtų mistinė patirtis, apie ką, mano manymu, ir kalba Heideggeris, sakydamas “būtis prabyla”.
Tokia mistinė patirtis yra neišreikšiama – t.y. apie ją reikia patylėti – tad akivaizdu, kad tik tai, kas yra nekalbiška (patirtis, jausmas)negali būti kalba išreiškiama, o kadangi žmogus beveik visada skendi kalboje, tokios patirties yra trupinėliai.Tiesa Wittgensteinas linkęs tikėti Dievu tačiau tylėti apie jį. Aš būčiau griežtesnė – Dievo buvimas neišsakomas ne dėl Dievo patirties betarpiškumo, o dėl tos patirties nebuvimo, t,y, nėr ką pasakyt tiesiog.

\Gal aš labai nerišliai kalbu. Tik jau trečia diena bandau išlukštenti Heideggerį. Taip ir radau tavo Dnr, ieškodama Heideggeriško tikrovės apibrėžimo.

By: andrius

andrius — Thu, 29 May 2008 17:08:00 +0000

Idomu. Iškarto prisipažinsiu, kad nesu pakankamai kompetetingas analizuoti “abu” Witgenšteinus, tiesą sakant skaičiau tik raštus. Bet įspūdis toks – neveltui jis nagrinėja Kalbą, reiškia supranta ar bent nujaučia jos galią. Kas yra tikra(ovė)? Taip, galų gale viskas susiveda į didesnį ar mažesnį reliatyvumą – bet jeigu mes įtrauksime truputį poezijos ir pasakysime, kad mąstymo tyloje – tikrovė duota. Arba kitaip – Kol nesukuriu kalbos/sąvokos/reikšmės ir apskritai atsiriboju nuo kalbos, galima tarti grįžtų į gyvūliškumą – jusline samplaiką ir potyrius, kuriuos tik vėliau įvardyju kaip potyrius ir reflektuoju įkalbinimo judesiu – įkalbinus potyrius pereinama į kita plotmę – jų supratimą, būtent šiame etape dažniausiai skleidžiasi vadinamasis mąstymas ir apskritai gimsta tokie dalykai kaip Tikra/Netikra, o kartu ir šiems judesiams uždedama Tikrovės sąvoka. Tas betarpiškumas įvardyjamas. Taip, kaip tamsta sakėte, atsiranda iš principo niekada nepatvirtinamas šnekėjimas, tik spėjimai grubiai kalbant.
Štai ką turėjau galvoje sakydamas, kad ir Witgenšteinas pralaimėjo galų gale.
O jo pradiniai mėginimai, kalbą redukuoti iki logikos patyrė nesėkmę, kurią, jau vėliau, jis suprato ir ėmė nagrinėti ‘buitinę’ kalba taigi ir mąstymą, o su mąstymu nagrinėjamas ir suvokimo elementas – kaip mes susikalbame? ką reiškia suprasti? ir t.t. sudėtinga, jei neįmanoma užduotis – mąstymu mąstyti pati mąstymą. ir galiausiai lieka tyla.

By: kacius

kacius — Thu, 29 May 2008 16:42:00 +0000

Visų pirma reikia išsiaiškinti, apie “kurį” Wittgensteiną kalbame – ankstyvąjį ar vėlyvąjį. Jei apie ankstyvąjį – visiškai sutinku. Jei apie vėlyvąjį – visiškai ne. Kadangi tikrovė sutapatinama su gyvenimo forma, kurios ribos nėra apibrėžtos kokiu nors kalbiniu/materialiu/jusliniu/duotybės atžvilgiu, tai tikrovė tampa savotiškai reliatyvia: čia ir ateina į pagalbą tos žmogiškumo charakterisitkos: visų pirma žmogaus pažinimo reliatyvumas (ne ribotumas) + žmogaus kalbiškumas, kuris eina pirmiau bet kokio tikrovės suvokimo.
Šitaip apibrėžus subjektą, kuris tikrovę pažįsta, tikrovės ribos išsiplečia iki maksimumo. Žinoma mes niekada neužtikrinti, kad mūsų kalbinis žaidimas atitinka tikrovę, bet negalime tos galimybės ir atmesti. Tikrovė – kurią turi tik žmogus, mat ši yra gyvenimo forma , ir tik žmogus turi kalbą- nėra kažkokia fenomenalistinė duotis. Visų pirma ji yra mūsų, todėl ji yra judri ir kintanti (paralelė su Heideggeriu), visų antra ji niekada nėra apriori ir nėra niekaip patikrinama. Visa, kas subjektui yra tikra (šiuo atveju kalbos formuojamas pasaulio pažinimas) ir yra tikrovė. Neperkeliant svorio centro nei į objekto, nei į subjekto pusę. Taigi Wittgensteinas visiškai atsisako iki tol buvusio tikrovės apibrėžimo – tiek fenomenologinio bei kantiško (neva tikrovė yra, bet ji slepiama dėl mūsų pažintinių galių ribotumo), tiek realistinio/fenomenalistinio (visa kas matoma ir yra tikra) tiek paltoniško/dvisluoksnio (neva karviškumo idėja yra tikresnė tikrovė už karvę).
Tad tikrovės sąvoka vėl. Witt. filosofijoje yra talpiausia ir tuo pačiu neprasilenkianti su sveiku protu (kaip kad simuliacijos teorija), kiek man žinoma. Klausimas tik, ar ši tikrovės apibrėžimas vis dar yra TIKROVĖS apibrėžimas klasikine prasme, yra diskutuotinas.

By: andrius

andrius — Thu, 29 May 2008 15:01:00 +0000

Kokios tai būtų žmogiškumo charakteristikos?
Manau Witgenšteinas suprato, kad kalba atveria ir kartu paslepia tikrovę. Suprato, kad yra dalykų, kuriuos galima išreikšti/sukurti kalbos pagalba, bet galų gale teko ir jam pripažinti, kad tikrovės sąvoka kur kas siauresnė, nei pati tikrovė. Nemanote?

By: kacius

kacius — Thu, 29 May 2008 14:54:00 +0000

užsiminei apie Wittgensteiną. (kalbos žaidimas). Jo tikrovės sąvoka yra talpiausia – Wittgensteinas suvokė ir perėmė svarbiausias žmogiškumo charakteristikos, kurios vienaip ar kitaip funduoja tikrovę.