Tikėjimo niekada ir nebuvo per daug. Vis atsimenant paskutinę vasarą, deginat laužus, lyg norėdami sudeginti savo ateitį. Ateitis buvo tik miražas, perbrauktomis akimis, kad nesimatytų sielos. Neveltui gėrėme vyną išsilaipindami iliuzijų žemėje. Tai buvo paskutinis akordas, kuris taip ir neįvyko ir dabar, sėdint čia, bangų pašonėje, suprantu, kad varpai ištiesų neskamba. Jų surūdiję nuo gyvenimo viduriai, negali skambėti. Tik jaunyste prisimenant, jų akyse mirties troškimas. Niekada nežinoma strėlės kryptis, nors ir taikantis, paleista – ji dingsta. Už jūrų marių, kalba mačiutė, o tu gražiai pritari. Tu užaugsi ir būsi, sako ji, o vaiko galva vis linksi. Tu būsi ir mirsi ir vaiko galva sustoja – pakartok, močiute, nežinau kas tai. Vaikeli, tai tylus sapnas, nuo vienos begalybės iki kitos ir tu žengi žingsnį tūkstantį myliu, sugalvodamas vienišoms saloms pavadinimus. Bet močiute, ar tavo žingsnis jau žengtas. Ne, bet kai tu būsi, o aš ne, aš priminsiu tau tavo jaunystę, kaip mes sedėjome ir kalbėjome apie gyvenimą, kurį tu gyvensi. Viskas paprasta, mano berniuk, tai ištikimybės testas – gyvenimo ištikimybės, bet tau užteks jėgų įveikti ir tai, sakau tau, užteks. Niekam nesvarbu kur tu eisi, kiek minčių pilių pastatysi, nepamiršk – tai buvo didingi laikai, nuo pradžios iki galo, prisimink draugus, kurie dėjo tavo smegenyse savo žymes ir tyliai linksėjo, kad tu suprastum. Vėliau jie dings, o tau teks vienam pasitikti ramų sapną, kad išbarstytos vizijos grįžtų. Aš išgyvenau savo karą, drauguži, sako ji. Dabar lieka išgyventi tau.
Tą dieną paskutinį kartą ją mačiau. Ramus žvilgsnis į jos kapą ir sugalvoji save jos vietoje. Paprastas žingnis ir tu čia. Mėgaujiesi sapnu ir žengi tūkstantį myliu, pas savo mylimąją. Kuri ramiai patyli ir jos žvilgnsnyje sudėta tūkstančiai tūkstančių paguodos žodžių. Aš čia, sakai, o mylimoji linksi – taip tu čia, turiu tau daug papasakoti. Ir mes prisedame ant uolos, kad vandens purslai pasiektų pėdas. Nepavargai? Aš čia ir tai viskas ką reikia žinoti.
