Žinai, tas laikas kada kasėme duobes žuvusiems mūšyje vabalams – mūsų pirštai juos traiškė, o jie gelbėjosi kaip sugebėjo. Nelygi kova, sakai. Nelygi. Ir vartant nuotraukas kambaryje – užfiksuotų akimirkų liūtis. Kas liko iš to. Stoiškai stovėjome ir pozavome, kad išlaikytumėme savo akimirką ateičiai. Vienas puslapis po kito ir mėginimas prisiminti. Jau tada, kai nemokėjau vaikščioti, buvau nukreiptas į objektyvą. Gal tada ir pasiliko visas mano Aš – dar kai nebuvo jo nė pradžios – gulint lovytėje ir stengiantis išgyventi.
Vieną rytą pamiršti išsiplauti dantis, išgerti tabletę ir sukonstruota šypsena pasileidi gatve. Vieną rytą, kai ir paukščiai pamiršta kalbėti. Tą rytą lauki vakaro. O vakare suleidi pirštus į plaukus, ir judini lūpas be jokio garso, kad neprižadintumei sienoje laukiančių draugų. Sukuriamos baimės nors trupinėliui šoko, kad suprastum, jog reikia to. Verkiant reikia. Ramiai sėdint ant sofos ir žiūrint į knygą – kitų mirčių amžininke. Tą rytą eini apleista gatve – tunelis skiriantis tikra nuo netikra ir vedantis visada į save. Ir jausmas, kad kažkada čia buvai ir bėgai link ten kur baigiasi pasaulis, norėdamas išsklaidyti abėjones, kad visa tai tik miražas – nebuvo nei tunelio, nei sapno, nei mirties. Vieną rytą, kai paukščiai pamirš giesmes – sedėsime, saulei leidžiantis, būčiai tirpstant, vandeniui nutylant, ir tikėsime savo prasminga misija, kurios geluonis taip ir liko neištrauktas.
Tenka pripažinti, kad nelabai kas ir liko iš nuotraukų laikų. Iškreivintos akimirkos žavesys. Ir neįtikimas prisiminimas – ar tai buvau aš – taip ir liko problemiškas. O vakarui atėjus, suspenduoji gyvenimą į vieną gniužulą ir klausi – o kam tai įdomu ir supranti, kad ne man.
