taškas

Tarpe tarp prasmės ir beprasmybės visada atsiranda abejonė – kam juokiamasi, kam dedamas taškas ir kas viso to iniciatorius. Rašyti reiškia sekti pasakas, kuriose tik tu vienas esi ir herojus, ir nevykėlis, ir abejingasis. Rašyti reiškia nekęsti to, kam uždedama sąvoka. Naikinti savo pasaulį vardan šventumo, kai galų gale lieki tik su žodžiu galvoje ir derini jį, lyg stygą, su tikrove. Tikrovė subliuško tokio žmogaus galvoje. Jis tai žino. Jo mintys, derinamos ir atsargios, ruošia savo susinaikinimą. Tai vadinama savižudybe. Laiko sutrumpinimo realybe. Ir, tariant, kad tai įmanoma, mirties pasireiškimu. Visada prasilenkiama. Visada pasakos tik tolimas aidas įvardytų pojūčių, kurių įvardijimas niekada neatitinka. Taip gimsta manymas, kad galima pasaka. Kad galimas atitikimas. Kad galima kančia. Visa kančia gimsta iš patikėjimo pasaka – savo ar kitų – tai lyg tarpas tarp dviejų krantų, kuriuos skiria begalybė. Mąstymas susinaikina. Naikinimas vardan patikėjimo savo individualumu – kas naikina, jei ne Aš. Ir galiausiai pasaka, kad nėra nieko, jokios tikrovės, jokio saulės spindulio anapus manęs ir kad tikrovė negalima be mąstymo. Taip, mes nuolaidžiaujame savo susikurtai intuicijos sąvokai, bet argi neigimas atsiejamas nuo teigimo. Pats mąstymas susikuria kraštutinumus – laikytis jo įsikibus, tai prarasti tikrovės pozicijas. Saulė vistiek šviečia į mano veidą. Ar mąstymas iš tiesų garantuoja egzistenciją ir nemąstanti egzistencija neegzistuoja? Vis gi kas pirmiau – mąstymas ar pojūtis – galimas tik neleistinai supaprastinus laiką t.y. įvedus chronologinę skalę. Vis dar laikantis laikiškumo principo ir dedamas pagrindas, ant kurio kuriamos sugalvotos istorijos. Tikrovė neegzistuoja be mąstymo – reiškia laikas ir erdvė taip pat. Ir kas, jei vieną dieną paaiškės, kad rytojaus taip niekada ir nebuvo? Ar ne dėlto priimamas mąstymo sprendimas susinaikinti? Dėl paaiškėjimo, kad pasakos pakeitė tikrovę ir mes jomis patikėjome. O tikrovė – kantrus, bet teisingas padaras, visada grįžta savo sunkumu ir sudegina laikiškumą ir išmeta į amžinąją dabartį, kurios mąstymas nepajėgus suprasti, o supratęs savo klaidą – gali pasitraukti iš mūšio lauko, lyg sakydamas, kad visą laiką gyvenau kitų pasakose, dabar atėjo laikas susigalvoti savąją ir išdidžiai sutikti tikrovę ir saulės spindulį, bet jau šiek tiek išsilaisvinus. Taip gimsta mąstymo savižudybė, taip ji ir miršta – tą trumpą akimirką, kai krentama į begalybę.