taškas

Trigubas smūgis išeinančiojo sąžinei – pasaulis dingo, tikėjimas mirė, nepastebėtas vaiko žvilgsnis. Tą dieną atsitinka nesuprantamybės proveržis – lyg gyvenome, lyg juokėmės, lyg užtektinai pamiršome. Dabar, važiuojant pro namų sienas, sudreba širdis – aš to nepastebiu. Tiek kartų praminti takai, išdildyti sieloje, tiek anoniminių veidų nužvelgta. Sustojimas – jau praėję laikai. Išlipimas – sugalvota praeitis, mąstanti apie dabartį. Nemačiau to, galvoji. Taip tylu dabar, skambant muzikai, pasiklydus ir vėl atsiradus. Stovėti rugių lauke, ties bedugne, ir žvelgti į vaikus – tiek liko – pesimizmas kalba. Ištiesų liko daug, net skausmas galvoje, kiek daug. Tik toli gražu ne viskas nužvelgiama vienu mostu.
Ta diena susitraukė į kumštį ir tada, aukščiausioje minties pakopoje, įvyko laukta anihiliacija, išspinduliuojanti nežinojimo kvantus.
Tą dieną mes pasenome.