Žengti žingsnį. Tokį paprastą likimo žingsnį. Susitaikymo žingsnį. Žingsnį, kuris įeis į mirties istoriją, nes padarysime iš to artikuliuotas išvadas. Niekam nerūpės tavo sedėjimas niekados žemėje – iš medžio sukuri tūkstantį medžių, iš žmonių – tūkstantį stebuklų, iš žolių liekanų – pievas su gėlėmis ir skraidančiais flamingais. Mano sedėjimas čia, gamtos parodijoje, mąstant apie laimingumą, apie tylą ir supratimą. Visa tai, vieną rytojaus rytą nuplaus vandens purslai. Ir išgyvenimas, kuriuo mes didžiavomės, ir dėmės, kurias, beprotybės pagauti, paišėme ant kaktos, ir tyla – tai bus pamiršimo žemė. Išsilaipinus lyg niekur nieko, sugalvotų žibintų karalystėje – sutrūkinės visi varžtai ir tikrovė. O mes sedėsime čia, prisimindami su pagarba. Taps nesvarbu paminklai ir odės. Visiškai paprastai – tik tyla stovint prie kapo ir pašnibždomis girdint – “Aš čia. Gyvenk, mirties vaike. Tikėk, ramiai, be iliuzijų su vinimi rankoje. Ir vieną dieną išsilaipinsi, žengdamas žingsnį.. Prisimink mane. Tik tiek reikia, mums, niekieno žemės gyventojams. Prisiminimo, be paminklų ir odžių”.
Brizdamas per tirštą rūką, pagauni save, kad tik prisiminimai iš niekieno žemės, kurioje buvai ir į kur gimsi – padaro žmogiškumą pakeliamą. Be sužalotų lemingų ir sutrypto asfalto. Be atšvaito, tik dėmė. Užsidegi cigaretę, kad nepamirštum kas būsi. Pasenai, man sako. Mes visi pasenome ir pavargome. Nuovargis ir rūkas – su šia kompozicija užsimerki ir atsimerki, kad išlaikytum blaivų protą. Ir tada prisimeni, kad ne laiku matuojamas gyvenimas. Paprastai ir subtiliai – gražu, paklausi. Gražu, atsakai. Ir dingsti rūke.
Laimė yra amžina ir nesitraukianti nuo tavęs, žmogau. Tik kartais, neaiškių tikslų vedinas, pats nuo jos atsitrauki.
Tik tame etape, kai juokas nutyla išgirsti ir žolės vapėjimą ir sielos maištą.
Būti laimingu – įmanoma. Sėdint prie jūros, žiemą, tas penkias sekundes, kai žvelgi į saulę – sumąstytą ir permąstytą akimirką.
neissilaipinus visame kame su visu bagazu. irgi galima giedoti odes tekanciai saulei. tik ji is siaures. is ten, kur atejei. ir atejei i savo zibintu aleja. tu pasmerktas nepazinti jos taip, kaip pazista kiti. ir buti laimingas kitaip, ir daug labiau.