taškas

Einant. Rymant. Prie medžio, kurio galvas įsivaizduoji. Ateiti ir prisėsti šalia, lyg turėtum ką pasakyti. Tada sugalvoti burtažodį ir sunaikinti rymantį rūką. Sumaišius vaizduotę į trigubą spiną, kurio kryptis liks paslėtą, nuo žvilgsnių, rožinių kvapų ir melancholijos. Taškas, sako, galvoje. Nuolatinis taškas raižantis smegenis ir rytoj, mes jau būsime čia, gyvendami ne savo gyvenimus, statydami ne savo karkasus, ir nuolat kartojantis, nuolat kyburiuojant ties bedugne. Taip grįžta mūsų išprotėjimas, tarytum būtų laukiamas ir suprantamas.
Kažkada mano supratimas dingo. Ir dabar, čia sedėdamas, naikinu tašką, kad pabudimas į rytojų taptų įmanomas.
Gerai. Dabar prisėsk ir kalbėk tu. Aš čia sedėsiu ir, lyg suprasdamas, linguosiu pavėjuj.
Tiek jau to, žinai, aš sugalvosiu ir jūrą su medžiais. Dabar.