Trigubas smūgis pasiliekančiojo sąžinei – rytojus, dievas ir mirtis. Trumpa kelionė, trumpas ir sustojimas. Per daug žodžių nutekėtų aiškinantis apibrėžimus – dievas, mirtis, rytojus. Priimti kaip postulatą, kaip ir pačią duotybę – gyvenimą. Žinoma, kritinis mąstymas niekada nesustoja ir nuolatos gamina kalbą, apibrėžiančią kalbą iki meta, meta, meta kalbos lygmens. Kur sustojimas, kyla klausimas. Šlifuoti žodžius žodžiais lygu šlifuoti mąstymą mąstymu. Ar imanomas meta-mąstymas? Kur dingsta, tai, kas atrodo tikra – duotybės abstrahavimas iki sąvybių gniužulų. Duotybė, pasaulis, gyvenimas – visa tai vyksta Mano/Aš gniužule. Tai, kad esi Tu, galiu tarti tik postulatu, kad Tu esi, lygiai kaip Aš esu Tau. Duotybė tai ir reiškia – Pasaulis man duotas, jis vyksta manyje. Ir viskas, kas nutinka – kai aš išgristu/paliečiu/pamatau – tik tada tai atsiveria iš paslėpties t.y. tik tada, kai išgirstu, kad JAV praūžė tornadas, tai tampa tikra. Tik tada, kai pamatau automobilį, automobilis “išlenda” į mano pasaulį.
Štai ką reiškia – kiek žmonių, tiek pasaulių. Triviali frazė, bet įvairiomis formomis filosofijoje tai išnyra jau nuo senovės. Ir tik dabar, palyginus neseniai, demokratinis pasaulis suvokė, ką tai reiškia, bet, žinoma, suvokė sau naudinga linkme – kaip žmogaus teisės, humanizmas ir panašiomis formomis. Pats principas – pasaulis man duotas ir vyksta mano juslumo poligone ir Aš privalo postuluoti Kitus, kaip objektyvius t.y. duoti tokias pat buvimo garantijas Kitiems, kad išlaikytų ’sveiką’, produktyvų protą ir svarbiausią – kad atskirtų Save, kad Aš suvoktu, kad egzistuoja. Galima pasakyti, kad taip gimsta subjektyvumas, objektyvumas, erdvė ir laikas.
Mąstymas arba Kalba – pavojingi žaislai. Valdysi Kalbą – valdysi pasaulį. Štai kodėl vis intensyviau imama kalbėti apie saiką – bet tai utopija. Demokratijos variklis užvestas, informacijos pasaulis tampa pačiu pasauliu. Ir jis nesustos, ir nereikia daryti iš to tragedijos – medis kaip liko medžiu, taip ir liks. Duotybė kaip liko duotybė, taip ir liks, nepaisant turinio.
Ar ne čia ikisokratikai ir sustojo – atsiminė, kad Tu esi Mano buvimo garantas, kad be duotybės nebūtų ir Manęs.
Psichinis ligonis ar ne psichinis – visus kamuoja tie patys klausimai – apie ką mąstysi likus 10min. iki mirties?
10min.
2008-07-22 § 1
__Psichinis ligonis ar ne psichinis – visus kamuoja tie patys klausimai – apie ką mąstysi likus 10min. iki mirties?__
Nors Gamta glumina savo kūrybingumu, tačiau būtent mirties atveju jis ir išsenka.
Dešimties minučių tarpas paprastai yra užpildomas bet kuo, bet tik ne mąstymu. Žinoma, knygose rašomos gražios pasakos apie filosofavimus prieš mirtį (kad ir Sokrato mitas), tačiau mirtis yra kur kas proziškesnė – instinktai, kliedesiai, agonija, psichozė, afektai ir t.t. yra tikrasis jos turinys. Nėra čia vietos mąstymui… Vadinasi, ir filosofijai?
Taigi mano atsakymas į klausimą būtų toks: labai daug šansų, jog likus dešimčiai minučių iki mirties, užsiimsiu bet kuo, kas nebus panašu į mastymą.
E.