taškas

Rimtai kalbėti apie vėją – reiškia neišgyventi nei dienos. Sumišimo galvoje išbarstymas – toks likimas, toks susivokimas. Kalbėti reiškia susivokti. Ir atėjus išėjimo laikui būti pasirengus – susidėti kuprinę, palikti dantų šepetėlį ir nusišypsoti pasiliekantiems.
Neparduok sielos, man sako. O aš galvoju, kad sielą išmainiau į dabartį, į prisiminimo šventumą ir pamišimo dabartį. Niekaip nelipant, visaip tiksint, parengtais scenarijais – čia ir dabar – pamiršimas kalba, o tu tyliai prisėlini prie noro ribos ir pakuteni su šiaudu ir sugalvoji giesmę apie trypsinčius skruzdžių vaikus
palei sieną, vardan
to, kas buvo, vardan
to, ko nebus,
tik išpylus ramybę, priglaudi
savo tikėjimo riterius, sugalvotais veidais
ir sugalvoji, kad viskas – tik dingęs pasaulis begalybės vizijos laikais.
Ir tada pastukseni į duris, lyg atsiprašydamas, ir ramiai užlipini savo gyvenimą ant kabliuko, tam, kad atėję vaikai rastu su kuo žaisti, nes dingęs pasaulis – smėlio dėžė vaikų norams. Nepaisant sukilimų ir sulyginimo žymių, nes viskam rastis nebėra laiko.