Rytui auštant. Sėdint ant kopos smaigalio. Nusukus veidą nuo saulės, perdėta ramybė klausantis. Tyliai prigulant. Padėjus veidą prie smėlio. Ir taip atsiranda pasauliai – kuo buvau, kuo būsiu, kam meldžiuosi ir prieš ką užmerkiamos akys. Šitą rytą, palikus pėdas, palikus medžius ir ošimą, persikeliame į nieką tam, kad būtų sugalvota dar vienos dienos pabaiga. Nesušalę pirštai, nesujauktos mintys, ne maisto stygius – tik ramybė klausantis, pamirštant ir būnant. Verčiantis per galvą sutiktais smėlio kruopos pėdsakais. Linguojant pavėjui, tikint gyvenimu – mūsų šis pralaimėjimas. Nuo įsivaizduojamos pradžios iki subliuškusio galo – tik pėdsakai, kuriuos nuplaus jūra. Nėra ko liūdėti, man sako. Žinau, atsakau. Tik sutryptomis vizijomis nebekuriu išsigelbėjimo. Tada kada, manęs klausia. Pralaimėjau iš pat pradžių, sakau, dabar tik laukiu, bet tai ne abėjingumas, nei neviltis. Sugalvotas juokas, sugalvotais žandais ir viskas ko reikia – tik sėdėti ant kopos ir kelias sekundes gyventi. Užtenka penkių sekundžių gyvenimo – keletui metų išgyvenimo. Paprastai, bet nuoširdžiai, sujaukiant tikrovę ir išsigąstant. Nuo to laiko lieka surankioti žaislus ir belieka melsti laiko spėti užsidėti kuprinę. Štai kodėl mąstymo savižudybė – garantuotas laikas sudėlioti taškus. Neperdedant ir neterliojant. Vienas taškas ir šypsena. Ramiai priglundant prie žemės ir išdidžiai pasakant – labas rytas.
Supatimo veiksmas visada išduodą sumišimą. Sumišimą, kad vis dar kalbi. Kad jau nebemoki tylėti. Ir šiam rytui atėjus – pasižadama prieš saulę ir debesis. Be palydos ir odžių, visiškame vienišume, pasižadama grįžti. Ne per daug tylėti ir nebekalbėti. Nebevaidinti cemento ir nenaikinti skruzdžių. Sugalvoti savo gyvenimą ir sėdėjimą ir išpasakoti per penkias minutes. Atsisakant pasaulio ir pakeičiant jį savuoju. Taip gimsta religija, bet mūsų galvos per menkos kitokiai alternatyvai. Žongliruojant tikėjimu ir valdant minias, tik tam, kad žonglierius galėtų gyventi. Ir tada man mieloji sako – tai mūsų karas ir mūsų taika. Bet šitą rytą aš pamiršiu apie tai ir pilsiu į saują smėlį, ramiai stebėdamas vykstantį procesą – nuo laiko prie laiko, gimstant laikui ir kartu gimstant dar vienam rytui.
