Toje ramybėje, klausantis tikrovės. Niekada ir nebuvo išsvajotojo pasaulio, išsvajotosios vizijos. Pradėti nauja gyvenimą, naują viziją ir vieną rytą ją sunaikinti. Va taip. Paprastai. Ne pergalių skinti atėjome, ne pernešti savęs per jūrą. Tik stebėti ir nugyventi dieną šimtu dešimt procentų. Sako – kol tiki ateitimi, gyveni, o nuovargis niekada nieko nereiškia. Ir žmonės klysta. Kur dingo išsvajotoji Laisvė, Tiesa ir Gėris? Čia ir dabar, tai jau nieko nereiškia. O tyla man sako, ramiau drauguži, bus ir tavo valanda. Ir toji valanda bus tavo draugas. Nuovargio tikrovė ir mirties vizija. O mano draugai žolėse klausia – brolau, kada tu mirsi? Nežinau, sakau, o jūs?
Ir vieną rytą, supranti, kad vizijos tėra vizijos, kurios palaiko buvimą. Šypsantis apsisprendimas ir tiek. Šypsantis jūrai ir gyvenimui. Šypsantis mielajai ir pačiai šypsenai.
