Keistai būnant ir žiopčiojant, nieko nepasakant, nieko neišreiškiant, tyliai susikaupus, matant debesis. Sugalvojau šitą rytą ir vieną dieną sugalvosiu rytojų – savo vizijų pakraščiuose, sugalvosiu ir ramiai padėsiu į lentyną, kur tarakonų šešėliai ir mirčių bibliotekos. Nuotaikos giesmei giedant, sušąlusiai pirštais rūkant, žiemos sutemose žvelgiant – vieną rytą, vieną išsvajotą rytą, sukrautais sąsiuviniais ir pieštuku nuspalvoti ištaigingą manifestą, įdėjus empirizmo ir racionalumo priemaišų, sumaišius į vieną tašką lipdyti trigubą spiną ir toliau prisidėti prie Taikos ir Ramybės vizijos.
Melas.
Niekada to nebuvo ir vakarui kalbant, atsisėsti šalia akmens – jo tikėjimas svarbiau. Raišas tas Balandis, raišas ir neuronų impulsas, kurio tiesa man suteikia tikrumo įspudį. Raiša ir pati vizija, sugalvota kalba išreiškštas tikėjimas vis virstantis ir virstantis poezija. O stebint, žiūrint ir spoksant, supranti, jog vakar pagrindžia šiandien, nors ir nei vieno, nei antro mano dabartinėje patirtyje nei kvapo, tik pasaulio akimirka niekaip nesustabdančiu Laiku žengianti į mane.
Ir tai buvo melas.
Iliuzija, kurią mes taip gražiai išgyvenome, iliuzija, kurios taip ir neapsibrėžėme, iliuzija, kuri liko už neperžengiamos imanencijos-transcendencijos bedugnės.
O vaike, pakirptais sparnais, labas rytas. Nugyvenk šiandieną anapus melo.
O Dabar išejo išprotėti. Neperžiangiamumo ribos ieškoti. Ir kuo jūs gyvenate? Šią dieną, kaip ir visas dienas, verta įdėti į taupykle tam, kad rytoj galėtum kurti iš to patirtį. Patirtį.. Patirtis, mano drauge, yra tai, kieno akimis žiūrima, o tada ir ateina Aš išnykimas. Va taip, paprastai, poetizuojant savo išdidumą ir tikrumą. O rimties akimirką, užsikaisti kavos ir paiimti paskutinę cigaretę iš virtualumo rojaus.
Meldžiau sniego. Ir gavau, nors meldimasis tik rūškanas veidas mirusios varnos. Rimtai speliojant – čia, dabar. Kieno šitas balsas tavo galvoje? Kieno išlaipintas desantas naikina tavo kontingentą? Tai ir atsakymas į ‘kuo gyveni’..
