taškas

Vieną rytą, brendant per pabirusį sniegą, sutikau medį. Išgalvojau jo akis ir lūpas, ir jis pasakė, kad veltui gaištu laiką projektuodamas save į Jį. Veltui bandau sniego kantrybę, mindžikuodamas batais, su muzika ausyse – ne čia tavo namai, man sakė. Prisėdau ir atverčiau lapą – medžio kūno reinkarnaciją ir lapas tapo suprantamas. Tik čia aš galiu kalbėti, brolau, toliau kalbėjo jis, mano krauju sukuriama visata. Mano gyslomis sruvena Pažinimas ir Dievas, ir Tiesa. Ar to ir ieškai? Tau nejauku, bet pažįstamas šis jausmas, vėsų žiemos rytą, įvardijęs tai šalčiu supratai, kad yra būdas jaukumą susigražinti mano sesų baltiniais ir mano vaikų kailiais. Ateini čia ir klausaisi, ir ieškai vis klausdamas. Ir nesuprasdamas, kad citatos, tai tiesiog begalinio noro prisidėti prie Tiesos ir Pažinimo euforijos kristalizacija. Ir ne tu tai sukurei, tiesiog radai palikta ir dabar kamantinėji mane,- tęsė jis, kad išduočiau tau savo paslaptis. Tavo klausimas ir yra atsakymas, drauguži. Tyloje įsiklausyk, kas kalbama mano brolių lapų šnarėjimuose. Ne pasaulio kurti susirinkome, ne Tiesos ir Begalybės suprasti, bet žinau, kad tu tuo niekada nepatikėsi, o ir nereikia. Tavo pasaulis – sudėliotas į lentynas, o tu tik uždėdi paskutinius taškus.
O dabar nurimk – viena kalba kalbame, viena tyla tylime, todėl paklausk ar mano pasaulyje liko vietos atsakymams. Klausk, kiek praeities gyvenimų turėsi patikėti tam, kad sukurtum jų plytomis savo tvirtovę. Saulėtą viziją, vis pamirštant, kad Laikas, praleistas gyvenant, buvo tik laikas praleistas atsakymų supratimui. Atsakymų iš mano kraujo ir kūno gimstančių. Bet dabar tu čia, reiškiasi dingo užtikrintumas ir visatos platybės nebe tokios bauginančios. Tu tai matei ekrane. Ekranas tai sapnas vykstantis tikrovėje, todėl tavo baimės virsta iliuzija ir atvirkščiai. Ir Atsakymai diktuojami žinančiųjų nebe tokie svarbūs ir raminantys. Todėl atėjai čia, į medžių užuovėją, klausytis jūros, ramiai tylėti ir būti. Kodėl? Kodėl tu čia? Supratai, kad mirtis, ta iliuziška mirtis ir yra visata, kitais žodžiais aprengta. O susitikimas su iliuzija – sunaikina ir ją ir tave. Iliuzijos prieglobstyje dings atsakymai ir liks tik klausimas. Klausimas cituojamas ir užduodamas nuo pradžios. Tai didinga iliuzija, pats didingiausias Dievo virsmas žmogumi ir žmogaus virtimas Dievu. Taškas, vienas vienintelis klausimas ir tik uždavus tą klausimą galima dingti. Išsibraukti save iš gyvenimo karalystės. Aš žinau tai, net jei pats esu tik vienišas mėdis, laukiantis savo eilės knygų lentynoje ir rašto paguodoje. Ir dingti išrėkus save ir yra mano vizija, mano kukli ir nesuprasta iliuzija.
O dabar užversk lapus, nes mįslės turi likti mįslėmis. Užpylus cemento – miršta žolė. Įjungus ekraną – miršta tikrovė.

Žiūrint, į ką viskas pavirto, vis klausimu atsisuki į ateitį – verksmas ir tyla pro šalį lekenčio trupinėlio saulės. Gal kažkada ištrips ir lietus, ir sąmanos kapstysis po uždengtais pelenais, bet kažkada tikrumo vizija išblės, lyg gyvenimas su aštuoniais liūdesio priepuoliais. Kažkada, kažkada, kartosi mažyliui, pasakas sekėme, žiedus dalinome, tikrovę matėme. Vis leidžiantis ten, į priekį arba ten, atgal. Ir supratimas laiko išves iš vėžių judančio traukinio. Perdėtai reagavome ir reaguojame, kuždėsi ir vėl jausiesi tikras, kad žibintai – ne tavo garbei.
Kava ir cigaretės, kasdien, po truputį laukiant. Taip? Tavo mintys dabar mano kalba kalba. Verdančiam virduliui sustojus – kur dingsi? Ar dar gyvenimo užuomazgose, nesunaikinome gyvenimo? Ne? Visa tai retorika, nes pilnai suprantamas atsakymų negalimumas. Tik klausiant ir klausinėjant – jūros, debesų, dievo, subatomų ir rankšluoščio, ramiai gulinčio šalia kojų, žvilgnsiui krypstant į veidrodį – matant ir nesuvokiant. Matant ir nesuvokiant. Kas tai? Liūdnas žvilgsnis ar tiesiog Kitas gyvenantis Manyje? Ir vis klausiant, klausiant..

Kavai baigiantis ir cigaretei laukiant – įdomus tas paminklas rūškanu veidu. O jeigu vieną dieną rasi savo nuotrauką – džiaukis, nes mirtis žvelgia į tave.
Cigaretei rūkstant, rymant ant balkono krašto, įkvėpi ir idioto žvilgsniu žiūri vis kartodamas – šypsokis, tavęs niekas nemato.