Žiūrint, į ką viskas pavirto, vis klausimu atsisuki į ateitį – verksmas ir tyla pro šalį lekenčio trupinėlio saulės. Gal kažkada ištrips ir lietus, ir sąmanos kapstysis po uždengtais pelenais, bet kažkada tikrumo vizija išblės, lyg gyvenimas su aštuoniais liūdesio priepuoliais. Kažkada, kažkada, kartosi mažyliui, pasakas sekėme, žiedus dalinome, tikrovę matėme. Vis leidžiantis ten, į priekį arba ten, atgal. Ir supratimas laiko išves iš vėžių judančio traukinio. Perdėtai reagavome ir reaguojame, kuždėsi ir vėl jausiesi tikras, kad žibintai – ne tavo garbei.
Kava ir cigaretės, kasdien, po truputį laukiant. Taip? Tavo mintys dabar mano kalba kalba. Verdančiam virduliui sustojus – kur dingsi? Ar dar gyvenimo užuomazgose, nesunaikinome gyvenimo? Ne? Visa tai retorika, nes pilnai suprantamas atsakymų negalimumas. Tik klausiant ir klausinėjant – jūros, debesų, dievo, subatomų ir rankšluoščio, ramiai gulinčio šalia kojų, žvilgnsiui krypstant į veidrodį – matant ir nesuvokiant. Matant ir nesuvokiant. Kas tai? Liūdnas žvilgsnis ar tiesiog Kitas gyvenantis Manyje? Ir vis klausiant, klausiant..
Kavai baigiantis ir cigaretei laukiant – įdomus tas paminklas rūškanu veidu. O jeigu vieną dieną rasi savo nuotrauką – džiaukis, nes mirtis žvelgia į tave.
Cigaretei rūkstant, rymant ant balkono krašto, įkvėpi ir idioto žvilgsniu žiūri vis kartodamas – šypsokis, tavęs niekas nemato.
į sveikatą, bet su sąlygą, kad nepamiršite kavos ir cigarečių ;)
Ar galima prenumeruoti Tavo kūrybą? ;)