taškas

O dabar sudėk kablelius,
varneles ir paukštelius,
tame pasaulyje, kur
esi nelaukiamas, išmestas, nužudytas,
švelniai, tik švelniai sunaikintas, su jautrumu ir
skyle galvoje, kur kirmėliukai ruošia geidulingus pietus,
kur prikabintas prie laidų,
bet,
kai ateis – tu prisėsk,
ištraukyk, nukabink grandines,
nes laiškas juk tam ir skirtas,
nes rūkas tam ir gimsta,
nes žiema – tam ir supranta,
kad tyla, mano drauge, tękančiais sukūriais
smigtų į tavo pirmą
paskutinį
žodį.

rytas aušta, sako
gyvenk, man,
sako ir vis kartoja,
lyg pamečiau vienintelę sagą, perdėtame vakar,
o mano ausys kažkur ne čia,
pamečiau ir jas ir čia,
sugalvotoje vizijoje,
sutraukiu dūmą ir kartoju -
dink, dink iš niekur į niekur,
į nežabotas dykumas, apsisiautus pelenais,
sunaikintais baužaunais ir
tiksėk, lyg laikrodis matuojantis
mano paskutinį atodūsį dūmų aušroje,
dink, niekas nematys, niekas išgyvens
ir padėjau paskutinę sagą ant savo rankos -
dabar tik gilus įkvepimas
ir
niekas.

Basomis kojomis raižant jūrą,
pamenu laiką, vaikystės dėmėmis kalbantį -
būk, mano drauge, rimbais išvarstytos rankos
ir tikėjimo zenitais kalbant – būk.
Šiandien atėjus, priėjus, prisėdus,
varva laikas, man sako,
tavo tyla
užmaskuotais žodžiais
ir nieko, kas išlaipintu
tavo jautrumą į dabarties
kontingento glėbį – tik tiksėjimas
šalia sėdinčių pirštų į smėlį
ramiam vėjui pritariant – labas,
tu mane sugalvojai
ir sapnui atėjus -
pasakyk labanakt
mano sielai, nes ji
kaip mažas vaikas -
nesupranta.

Jie iškasė lauką
draugams sudėti
ir
leidžiantis tyliai, rugiuose prie bedugnės
pereinant taką ir vėl šlubuojant
pakeliu ranką – tam, kad matytum,
tai ko nėra ir nebus,
tik rūškanas veidas pirštais slenka ir
akių lašais varvantis sniegas
išbudino tavo
vienatvę.
Nemačiau negirdėjau žvilgsnio,
raudonomis upėmis kalbančio
apie tykų rytojų,
bet,
nuvalius šaltį nuo tavo veido
galiu įžvelgti mirtingą viziją,
perdėtu tonų skambančia – ne viskas taip paprasta, brangusis,
rytojaus diena išėjo ilsėtis,
kaip savą beprotybę,
varganą rytą
išmainėm
į tylą.

Ramiai gulint ant tylos audėklo ir
griežiant dantimis
iš jėgų sankaupos prisimenant
savo brolius ir seseris perkreiptais veidais
vizijų laukuose
tylint.
Pakėlus ranką ir braižant ore saulėlydžius, pakuždant -
- ar tu būsi mano draugu?
Nepaisant to, kad reikia, nepaisant mano išdarkyto pasaulio,
nepaisant sukruvintų akių ir perdėto šaltumo,
nepaisant.
Ar dar liko pasaulio, kurio nebūčiau sušaldęs,
paklausk ir nepastebimai prisėsk – čia mano bedugnė
ir mano naktis
mano vizijos
ir mano
mirtis.

O tamsai slenkant į ryto aušrą
paėmus butelį vyno
perdėtų džiaugsmu dabinantis
sugalvok mane
ir padėk ant savo lentynos
prie mirusiųjų nuotraukų
įrėmintais veidais
ir sukalbėk
paskutinį burtažodį.

Ramus šis laikas, tuščiom saujom ir kupinais žvilgsniais
meluojame
kad taip, ramybė išsisaugo, desantas išlipa, žodžiai varva
tavo akimis, kol tęsiu savo kalbą
į bėdugnės klodus dėstau, savo saujų turinį
bet ten
tik maži maži žirniukai, stebuklų šalies ir būtent tau
juos iškalbu, kad liktum čia,
nes liūdesys vienišumo draugas,
nes tavo tyla mano žodžiais gimsta
tik tam, kad nedingtum,
nedingtum
tik tam ir kursiu,
nes mano vienišas draugas,
mano galvoje rodo
savo pirštus , ramiai šypteldamas,
pakeldamas ranką ir pjaudamas tamsą
į dvi dalis, kad išprotėčiau, kad tu išeitum,
nesuprasdama,
kodėl
aš
kalbu.

Džiugus šitas laiškas,
ano laiško kopijomis dangstosi,
tie, kurių smegenyse išnaikinti laukai ir
labas rytas, sako iškastas kelias
ten aš buvau ir būsiu, man sako,
sako,
lyg tikėtume, lyg dangaus skliautuose ramybės puvėsiai džiugintu.
Vakar, sako,
išmeldėme šiandien ir dingo
mano vieškelio, gimtinės, namų nuotraukos.
Šitą rytą, sunaikinau ir vėl tau dainuoju,
apie draugystę, šiupinį juoko, tylų prisilietimą, vardan
tų laikų, kada kovojome petis į petį,
kada ginklo broliais rengėmės ir tau sakiau,
kad perdėtas jautrumas
nesulaiko kulkų.

Atėjus šiandien, šiam juokingam laikotarpiui,
didingam laikui ir trumpai akimirkai,
galiu paklausti -
kiek žmonių kainavo
mūsų draugystė.