Ramiai gulint ant tylos audėklo ir
griežiant dantimis
iš jėgų sankaupos prisimenant
savo brolius ir seseris perkreiptais veidais
vizijų laukuose
tylint.
Pakėlus ranką ir braižant ore saulėlydžius, pakuždant -
- ar tu būsi mano draugu?
Nepaisant to, kad reikia, nepaisant mano išdarkyto pasaulio,
nepaisant sukruvintų akių ir perdėto šaltumo,
nepaisant.
Ar dar liko pasaulio, kurio nebūčiau sušaldęs,
paklausk ir nepastebimai prisėsk – čia mano bedugnė
ir mano naktis
mano vizijos
ir mano
mirtis.
O tamsai slenkant į ryto aušrą
paėmus butelį vyno
perdėtų džiaugsmu dabinantis
sugalvok mane
ir padėk ant savo lentynos
prie mirusiųjų nuotraukų
įrėmintais veidais
ir sukalbėk
paskutinį burtažodį.
