taškas

Ribinius pakraščius vartant. Sėlinant užmaskuotai tylai, pabūk
dar mano dieve,
mano minties kiaute, sunaikintuose laukuose,
saulei leidžiantis, virstant į tamsą ir bėgant užmerkus,
pabūk čia kalantis šypsniui ir leidžiantis rankomis į
užburtą burtą palei žolies stiebą. Vis tekant
akių jūrai ir ramstant savo vizijas.
Nes čia, ir čia pabeldus į tuštumą, mano dieve, tavo nykimas
nakties vardu kalba – iki kurios dienos tavo laikas įsivaizduoją mirtį -
ir amžiną netektį, sumaišius kryptis į vienišą tašką.
O atėjus rytui – išrinktos dienos netenka sunkumo tik keliaujančios tiesos
akių obuoliais, primena apie sušilusi
mano saujoje
sniegą.