taškas

Nuolat lyja šitoje galvoje. Nuolat išbaiginėjamas vynas, išpjaunant dalį praeities. Nuolat gulima ant asfalto ir žiūrima į dangų, kur pateka vizijos, kur baigiasi ateitis ir išlaipinamas sutrūnijęs dabarties desantas. Vis sukantis ant savo ašies su žmonijos ašaromis ir trypiant niekieno žemę
ir mirštant savo sapnais,
padegtu geležinkeliu
bėgant iš šios kvailybės
kupinos minties, ir peiliais
raižant atminties ženklus,
sulaikius paskutinį savo sielos
pjūvį.
Nes tavo žvilgsniu aš įamžinau žodį, paversdamas rimtį melu, o melą į tremtį, vis liekant čia, vis liekant į čia, aš pabudinsiu tavo tylą į amžiną savo užmarštį:
tikra taip ir liko vaikystės lopšyje
laukiant dienos
paskutiniu ženklu
išrėžtos
galvoje.

Aš taip gražiai paliesiu
šito aštrumo
ir spindinčio grožio
paskutinį kvapą,
padėsiu savo gėlę
ant tavo
ir tik tavo
ir jau tavo
žiūrinčio
kapo, ir smigdamas
į praeitį
sukalbėsiu savo sapną
ir vėl dingstančiu žvilgsniu
priklaupsiu pastumdamas
savo
vienatvę.

Melas.

Suprasti kartojant,
kasdien, po begalybę laiko
rėžiant ranka savo vizijas
vis žudant save
kitų rankomis
ir saulei kylant
gulti kryžium -
kad mano dievas
vieną dieną
ištrauktų
šią
begalybės šaką.

Ir tai buvo melas.

Pabusti į čia,
kerpant
proto žirklėmis
savo laimę, į čia
išmainyti kitų
beprotybę
į savo
kančią.

Melas.

Žūti už tikėjimo riterius ir
jų galvose išnaikinti
savo kvailą
ir blyškų tragizmo
vaizdą -
jūsų akys, mano draugai,
tik lengvas kritimas,
į sunaikintą
savo
tamsą.

Tyku.