Lašais skaičiavo
kievieną valandą,
kiekvienos nakties mirksnį
ir ryto nebuvimą,
tylos laikrodis,
stumdamas varžtelius
atgal į vietą,
į subjurusio veidrodžio karalystę,
ištirpusio sniego kvapą,
gniauždamas
juoko tikrumą.
Ir kai laikrodis gims,
vėl atnešiu tau mintį
ir leisiu pjauti,
švelniai palietus,
kalbant terliones,
šypsenai regint
ir tau suprantant -
nespėti pabusti
į dar vieną
sapną.
