taškas

Riedant mėnuliui ir sėdint ant kauburio, galima įžvelgti tolumoje laivų pėdsakus. Šie maži taškai, kadaise buvo neperžengiamos tikrovės sunaikinimo pranašai. Kada sedėjo žmogus prieš vandenyną ir kuriuo užbaigė savo matantį pasaulį. Žmogus, kurio akys matė horizontą ir sunaikino dar negimusį globalumą. Turėjo moterį ir saulę, turėjo sodelį ir tvartą, turėjo žmones ir dievą.
Kaip pasiteisins dabartinės kartos ir kokia kalba jie kalbės – cemento, anglies dvideginio, lėktuvo nuolaužų?
Verdantis pasaulis kiekvieno galvoje, ir cementas jau tampa jausmas, antspaudas, bet nebe pats cementas. Veržimasis link taip-ne sunaikinimo lydi link medžio užuojautos, kai užuojauta gimsta iš tavo buveinės. O tirpstantis sniegas sukuria vėl gimstanti ir miršantį supratimą, kad šis sniegas yra mano. Tikrinant kiekvieną faktą staiga dingsti tu pats tame nepaliaujamame apibrėžinėjime ir sukuri tikrumą klausydamas kitų. Faktas kaip prieš-tave-esantis niekada nereikalauja apibrėžimo, kol juo nereikia dalintis. Dalinimasis imeta į pastovų muistymasi vis grįžtant ir grįžtant į savo jusliškumo atgaminimą – kol nebesupranti kas buvo tas pirmasis įspūdis. Taip sukuriama supratimo iliuzija – kol dalybos vyksta turint susišnekėjimo pagrindą – o pagrindas visada yra Kalba – ir bendromis pastangomis suniveliuojama kas iš tikro buvo tame įspūdyje. Taip karta iš kartos niveliuojant Savo jusliškumą dingsta pats jusliškumas ir sukuriamas pseudojusliškumas, kuris taip pat niveliuojamas ir taip iki begalybės. Pseudojusliškumas yra bendras visiems. Juslumas griežtai kalbant – yra tik mano ir tik tavo – negali buti išdalintas. Kiekvienas mėginimas dalintis išstumia į pseudojusliškumą – kurį patyrė ir išgyveno kiekvienas, reiškia tai yra žinoma, suprasta ir paversta į apibrėžimą.
Jusliškumas yra tavo tvirtovė, kurioje vyksta tikrovės sklaida. Patirtis yra šios sklaidos artikuliuota forma. Tikrovės sklaida yra ikikalbinė. Jausmas yra ikikalbinis. Ikikalba reiškia autentiškumą, reiškia betarpinį salytį su tikrove, reiškia buvimą tikrovėje. Ikikalbinis buvimas tikrovėje atveria tikrovę kokia ji yra. Ji visada yra Tau. Tai yra absoliutus asmeniškumas. Ikikalboje mes esame rojuje.
Suprastas juslumas visada daugiau ar mažiau yra pseudojuslumas. Iš tikrovės, supratimo judesiu, išnyrame į pasaulį. Pasaulis yra kalbinis. Pseudojuslumas jau yra įkalbintas juslumas, reiškia tolstama nuo autentiškumo. Supratimas kaip kalba, yra tikrovės išraiška. Ši išraiška yra mistinis tiltas tarp tikrovės ir pasaulio. Tikrovė kuri išreiškia save kitiems. Butent žmoguje įvyksta tikrovės išsiveržimas iš rojaus. Tikrovė ima kurti pasaulį. Tikrovė ima suprasti pati save. Tai dižiausias visų laikų įvykis.
Kalba yra tikrovės žiūrėjimas į save. Juslumas ir autentiškumas niekur nedingsta, tiesiog kai žiūrėjimas tampa toks stiprus, kad išstumia autentiškumą į antrąjį planą, o pseudojuslumas pastatomas pirmuoju – taip įvyksta autentiškumo pamiršimas, o kartu ir vergavimas žiūrai į pasaulį. Neatsargus žiūrėjimas į pasaulį sukuria iliuziją, kad viskas, kas vyksta pasaulio poligone yra tikrovė. Taip sukuriamas susišnekejimo pagrindas. Taip įsigali pseudojuslumas. Taip žmones tampa lygūs ir anonimiški. Anonimiškumas taip pat išlieka ir juslume. Galima tarti, kad Žmogus tampa tikrovės įvykiu kažkur pakeliui iš juslumo į pseudojuslumą. Įvykis čia reiškia – žiūrėjimą į pasaulį suvokiant, kad tai pasaulis ir žiūrint į tikrovę artikuliuojant, kad tai tikrovė. Perdėtas linkimas į vieną ar kitą pusę išmuša iš pusiausvyros ir numeta arba atgal į rojų arba išmeta iš jo. Kalba, kaip tikrovės žiūra į save, yra būdas išlikti tarp autentiškumo ir pasaulio. Tai galimybė.
Susišnekėjimas tai vienas kito supratimas kalbos lygmenyje. Tai reiškia, kad artikuliuodamas savo jusliškumą aš randu pasaulyje kitą, kuris taip pat artikuliavo jusliškumą. Pseudojusliškumas yra visų, jis yra anoniminis. Tik pseudojusliškume galimas susišnekėjimas. Tai yra, kad aš tikiu, kad tu tiki, jog aš suprantu ir atvirkščiai. Tikėjimas yra susišnekėjimo pagrindas. Jis atsiranda kuomet žmogus per daug palinksta link pasaulio ir pamiršta savo autentiškumą. Žmogus esantis tarp tikrovės ir pasaulio supranta, kad juslumo dalybos yra neįmanomos. Taip ateina tyla.
Tikėjimas yra esminis žmogaus-su-žmogumi buvimas. Tikėjimas atsiranda pasaulyje, kur žmogus jau iškritęs iš rojaus ir supranta begalinį savo vienišumą. Tam, kad kompensuoti vienišumą jis pamiršta savo autentiškumą, savo juslumą ir persikelia į pasaulį, persikelia į pseudojusliškumą, į kitą rojų, kur išsižada pats savęs. Čia jis gali jaustis suprastas, net jei giliai supranta, kad tai tik iliuzija ir šiai iliuzijai palaikyti jis išnaudoja visas savo jėgas.

Trigubas smūgis pasiliekančiojo sąžinei – rytojus, dievas ir mirtis. Trumpa kelionė, trumpas ir sustojimas. Per daug žodžių nutekėtų aiškinantis apibrėžimus – dievas, mirtis, rytojus. Priimti kaip postulatą, kaip ir pačią duotybę – gyvenimą. Žinoma, kritinis mąstymas niekada nesustoja ir nuolatos gamina kalbą, apibrėžiančią kalbą iki meta, meta, meta kalbos lygmens. Kur sustojimas, kyla klausimas. Šlifuoti žodžius žodžiais lygu šlifuoti mąstymą mąstymu. Ar imanomas meta-mąstymas? Kur dingsta, tai, kas atrodo tikra – duotybės abstrahavimas iki sąvybių gniužulų. Duotybė, pasaulis, gyvenimas – visa tai vyksta Mano/Aš gniužule. Tai, kad esi Tu, galiu tarti tik postulatu, kad Tu esi, lygiai kaip Aš esu Tau. Duotybė tai ir reiškia – Pasaulis man duotas, jis vyksta manyje. Ir viskas, kas nutinka – kai aš išgristu/paliečiu/pamatau – tik tada tai atsiveria iš paslėpties t.y. tik tada, kai išgirstu, kad JAV praūžė tornadas, tai tampa tikra. Tik tada, kai pamatau automobilį, automobilis “išlenda” į mano pasaulį.
Štai ką reiškia – kiek žmonių, tiek pasaulių. Triviali frazė, bet įvairiomis formomis filosofijoje tai išnyra jau nuo senovės. Ir tik dabar, palyginus neseniai, demokratinis pasaulis suvokė, ką tai reiškia, bet, žinoma, suvokė sau naudinga linkme – kaip žmogaus teisės, humanizmas ir panašiomis formomis. Pats principas – pasaulis man duotas ir vyksta mano juslumo poligone ir Aš privalo postuluoti Kitus, kaip objektyvius t.y. duoti tokias pat buvimo garantijas Kitiems, kad išlaikytų ’sveiką’, produktyvų protą ir svarbiausią – kad atskirtų Save, kad Aš suvoktu, kad egzistuoja. Galima pasakyti, kad taip gimsta subjektyvumas, objektyvumas, erdvė ir laikas.
Mąstymas arba Kalba – pavojingi žaislai. Valdysi Kalbą – valdysi pasaulį. Štai kodėl vis intensyviau imama kalbėti apie saiką – bet tai utopija. Demokratijos variklis užvestas, informacijos pasaulis tampa pačiu pasauliu. Ir jis nesustos, ir nereikia daryti iš to tragedijos – medis kaip liko medžiu, taip ir liks. Duotybė kaip liko duotybė, taip ir liks, nepaisant turinio.
Ar ne čia ikisokratikai ir sustojo – atsiminė, kad Tu esi Mano buvimo garantas, kad be duotybės nebūtų ir Manęs.
Psichinis ligonis ar ne psichinis – visus kamuoja tie patys klausimai – apie ką mąstysi likus 10min. iki mirties?

Kas yra pažinimas? Kaip galimas pažinimas? Ar išvis galimas pažinimas? Tai klausimai į kuriuos mėgina atsakyti V.Sezemanas savo darbe Gnoseologija.

Išeities tašku imdamas perskyrą Subjektas-Objektas, V.Sezemanas grindžia savo pažinimo sampratą. Subjektas yra pažįstantysis, Objektas – pažįstamasis.
Pirmiausia mums reikia paklausti – kas yra pažinimas? Tiesioginio apibrėžimo V.Sezemanas nepateikia, bet iš knygos konteksto tampa aišku, kad pažinimas (kalbant apytiksliai) – yra subjekto minties ir objekto panašumas arba atitikimas. Ką tai reiškia? Subjektas percepcijos pagalba pagauna objektą. Tai pirmasis pažinimo etapas. Antrasis – subjektas remdamasis percepcija (arba intuicija) įkalbina savo potyrį. Remiamasi prielaida, kad percepcija pagauną objektą, tokį, koks jis ir reiškiasi objektyviai. Vėliau ir pats V.Sezemanas suproblemina, tokį, regis aiškų, pažinimo apibūdinimą.

Kaip galima objektyvi tikrovė? Kas yra objektyvumas? Vienokia ar kitokia forma šie klausimai užduodami jau nuo senovės graikų, kur ir gimė pati gnoseologija, kaip pažinimo teorija. Tik ypatingą svorį šis klausimas įgavo nuosekliai plėtojant ir išeities tašku imant subjekto ir objekto perskyrą. Tik Aš, kaip subjektas galiu juslėmis pagauti objektą. Platonui Idėjas ir kartu Kalbą paskelbus tikrovės garantu, gimsta tai, kas skleidžiasi anapus Manęs, kaip subjekto. Būtent likusį pasaulį Aš paskelbiu kaip objektais, nubrėžiu ribą tarp Savęs ir likusio pasaulio. Aš tampu autonomiškas ir tokį patį autonomiškumą priskiriu Objektyviam pasauliui ar konkrečiam daiktui. Tik tada, kai nutraukiama priklausomybė (virtuali, ne fizinė) nuo objektų, galimas pažinimas. Kaip? Kaip tai, kas vėliau įvardijama kaip minties (Mano, Subjekto) ir daikto, kurį išmečiau įobjektiškumo kontinentą, atitikmuo. Aš matau prieš save daiktą, autonomišką ir nepriklausantį nuo manęs, taigi man reikia siekti vėl su juo susilieti (irgi virtualiai) ir įvardyti tai kaip pažinimą.
Laukinis žmogus, griežtai kalbant, neturi pažinimo, nes jis neturi stiprios perskyros Aš ir Kitas. Jis, galime sakyti, dar gyvena rojuje, jo nedrasko pažinimo geismas. Jis nenori susitapatinti , nes neturi su kuo – jis tai ir medis, ir paukštis, ir saulė. Dabar galima tarti, kad pažinimo poreikis atsiranda tada, kai atsiranda tai, kas gali būti pažinta, o būtent po perskyros tarp subjekto ir objekto.
Žmogus išmetamas į pasaulį, kuriame jis suvokia savo autonomiškumą ir kitoniškumą kitų daiktų atžvilgiu. Norėdamas kompensuoti savo susvetimėjimą, jis pradeda pažinimo judesį. Tačiau ką reiškia toks judesys? Pažįstama tik tai, kas sukurta subjekto. Pasyvi percepcija , kuri dar visiškai nepersikėlė į pažinimo kontingentą, tik atsargiai įkalbindavo reiškinius, todėl tai nėra pažinimas griežta prasme, nes tokiai percepcijai nereikia minties ir objekto atitikimo. Jai užtenka įvardyti ir palikti objektą ramybėje. Vėliau, kai prasidėjo pažinimo klestėjimo pradžia – atsirado isterinis siekimas priversti objektą atitikti sąvoką. Ne sąvoka atitikdavo objektą – tokio dalyko pažinimu negalime laikyti, kadangi pasyvioji pagava nesiekia susitapatinti su objektu, jai to nereikia, ji kaip abejingas žmogus stebi pasaulį ir, laikas nuo laiko, pastebi kokį naują reiškinį ir, lyg netyčia, įvardija.
Dabar paklauskime ar pamatuota ši esminė perskyra sukurianti pažinimą? M.Heideggeris kaltina vakarų metafiziką būties užmarštimi. O kartu ir objekto atsiejimu nuo subjekto. Kas jeigu į daiktą mes žvelgsime kitaip – kaip mano būties apibrėžtį ir garantą? T.y tai, ką vadiname objektu ir virtualiai atskiru nuo Aš, iš tiesų būtent tai mane apibrėžia ir įsteigia. Be objekto t.y. be šioesinio nebūtų ir manęs. Pereiname į tašką kai būtis stebi pati save. Esinys palaiko Mane. Bet tai galioja ne vien Subjektui, kaip žmogui – akmuo pagrindžia žemę ant kurios jis guli, žemė savo ruožtu pagrindžia akmenį ir taip su visa būtimi – Esiniai patvirtina ir isteigia vieni kitus, reiškia jie nėra izoliuoti, o randasi tame pačiame pagrinde – būtyje (arba gamtoje). Taip mes išsivaduojame iš subjektyviojo idealizmo – Aš (tiek kiek esu ir tiek, kiek esu patvirtintas esinių) nepaskęsta savo solipsizme , nes jis nėra izoliuotas nuo išorės ir tokiu atveju realybė nebėra mano išsigalvota interpretacija. Iš esmės visa tokia interpretacija ir abejonė prasideda ir baigiasi tik sąvokoje (pati abejonė įmanoma tik kalboje). Ne Aš sukuriu pasaulį, o pirmiausia Aš esu įmestas į jį ir tik Kitų pagalba aš galiu Būti.

Kaip yra su pažinimu? Neatsitiktinai gnoseologija atsiranda ten, kur buvo padėtas pamatas subjekto atsiskyrimui nuo objekto – vakarų pasaulyje, konkrečiai Graikijoje. Mums aišku, kad fenomenologinis aprašymas dar nėra pažinimas, nes nesiekiama objekto ir minties atitikimo (žinoma norima tokio atitikimo, bet pasyvi percepcija neduoda tokio rezultato kokio tikimasi). Iš pasyvumo pereinama prie aktyvumo ir tik šiuo etapu, kai įvyksta priverstinis subjekto minties primetimas objektui, atsiranda pažinimas, šių laikų reikšme. Ką tai reiškia? Sąvoka konstruojama kartu su objektu t.y. objektas pastumiamas, sulaužomas, numetamas ir stebimas poveikis. Kalbant tiksliai objekto pastūmimas arba numetimas jau yra subjekto kišimasis į ramaus objekto būtį, arba kitaip – jo savybės yra konstruojamos ir įvardijamos (numetimas ir kritimas įvardijama kaip svoris ir pan.). Žinoma, tai labai supaprastinta situacija. Bet tai parodo pačius pagrindus ant ko statomas pažinimas. Šiuolaikiniame pasaulyje Subjektas iš vienos ar kitos medžiagos savybių sukonstruoją visiškai analogo laukinėje gamtoje neturintį daiktą (kompiuterį, atominę bombą ir pan.) t.y. subjektas turi projektą pagal kurį kuriamas daiktas, šitaip daiktas priverčiamas paklusti subjekto minčiai t.y. pažįstamas. Subjektas gali pažinti tik tai, ką pats sukuria. Dabar galima iškelti mintį – kompiuteris pažinus, bomba pažini, plyta pažini, bet tai ko subjektas neprimetė objektui lieka nepažinu pvz žmogus, kaip būtybė, lieka nepažini. Žinoma kai bus sukonstruotas ir žmogus pagal subjekto projektą, bus pažintas ir žmogus.
Dabar galima tarti, kad V.Sezemano pažinimas galima sakyti yra tik Vakarų pasaulio projekto aprašymas. Būtent vakarų pasaulio, kadangi tik čia pirma karta ir atsiranda objektyvumas. Kadangi pats pažinimas yra aktyvus veiksmas, primetamas objektui, tai galima paklausti – kas iš tiesų pažįstama? Pažinimas yra konstravimo sinonimas. Žmogus, kuris sako, kad save pažįsta, iš tiesų tik konstruoja save ir pažįsta ne save patį, o savo reiškimosi konstruktą (žinoma prie savęs pažinimo labai prisideda kultūra, kuri nuolat duoda nurodymus ir sąvokas, kuriomis vadovaujasi save konstruojantis subjektas (psichologija ir pan.)). Taigi pažįstame ne objektą-daiktą savaime, o tik tai ką iš jo sukonstruojame.

Apibrėžėme pažinimą ir dabar galima paklausti – kas slypi anapus subjekto-objekto prieštatos?
V.Sezemanas (ir kiti) išeities tašku imdamas subjekto-objekto priešstatą patenka į nuosekliai iš to kylančius prieštaravimus, tokius kaip subjektyvusis ir objektyvusis idealizmas, imanencijos ir transcendencijos pinkles. Daroma prielaida, kad subjektas yra autonomiškas, pažįstamasis.
Kaip į tai žiūri M.Heideggeris? Subjektas pamiršta, kad priklauso Būčiai taip pat kaip ir jo pažįstamas objektas. Žiūrint iš čia-būties taško esinys, kuris įvardijamas kaip objektas, pagrindžia čia-būties buvimą. Atskaitos taškas persikelia į esinį, nes jis yra mano būties garantas. Skirtingai nuo subjekto, kuris sukuria objektą, pereinama į kitą plotmę, o būtent į esinį. Aš esu būtis stebinti kitą būtį. Būtent tai ir pamiršo Vakarų metafizika, teigia M.Heideggeris, kritikuodamas objektyvumą. Objektyvumas, tokiu požiūriu, tampa taipogi konstruktas, bet neįrodomas, o postuluojamas. Įrodyti savo sukurtą objektyvumą, Vakarų metafizika pasirodė nepajėgi, nes pereidavo nuo vieno kraštutinumo (realaus pasaulio nėra) prie kito (yra tik realus pasaulis). Autentiškoje čia-būtyje pažinimas (šių laiku reikšme) dingsta, atsiranda kitoks santykis suesiniu , suprantama, kad jis mane patvirtina, įsteigia ir šiam santykiui įvardyti pasitelkiama rūpinimosi sąvoka. Kaip minėta atskaitos taškas tampa esinys, nes tik per jį Aš galiu suvokti tiek save tiek kitus. Suvokimas nėra pažinimas. Suvokimas tai panašu į įvardyta percepciją atsisakant isteriško noro susitapatinti (pažinti) objektą-esinį . Čia išryškėja skirtumas tarp mąstymo ir pažinimo. Mąstyti nereiškia pažinti vien todėl, kad nežengiamas aktyvumo, konstravimo judesys. Štai kodėl filosofija niekada nebus mokslu šių laikų gamtotyros prasme. Filosofijai rūpi mąstyti, o mokslui – pažinti. Filosofiją siekti paversti mokslu yra nesusipratimas kylantis iš pažinimo ir mąstymo suplakimo į vieną. Mokslas nemąsto, griežtai kalbant, taip kaip filosofija. Jeigu mokslas mąstytų savo pagrindus ir tai, ką daro, sustotu visas technologinis progresas. Filosofiją priversti aiškinti mokslą irgi yra nesusipratimas, kadangi filosofijos visiškai kita prigimtis – žinoma, ji taip pat remiasi jusliškumu , bet pažinimas čia mažai reiškiasi. Į filosofiją reikėtų žiūrėti kaip į minties raidą. Būtent kaip į raidą, o ne progresą. Autentiška mintis, daugiau mažiau įtakojama epochos, kurioje ji gimsta, taigi šiuo atžvilgiu mintis leidžia apytiksliai suprasti epochą. Supratimas taip pat nėra pažinimas. Suprasti galiu ir be pažintinio judesio. Supratimas kaip mąstymo apibendrinimas. Štai kodėl šiuolaikinė gamtotyra, kuriai rūpi tik pažinimas, nurašo kaip neatitikimą tikrovei, senųjų laikų pasaulio supratimą. Reiškinio supratimas nelygus jo tiesai, ir niekada negali būtį lygus. Reiškinio supratimo subordinavimas tiesai (šių laikų reikšme) ir sukuria vadinamąjį pažinimo progresą. Tačiau kad ir kaip žinotume saulės sudėti, pažintume joje vykstančias termobranduolines reakcijas, vistiek saulė pakyla ir leidžiasi taip pat tiek šiandien, tiek ir prieš tūkstančius metų. Gyvename toje pačioje Būtyje kaip ir mūsų protėviai, tik mūsų Būtis per pažinimą pavirto cementu ir automobilių išmetamaisiais dūmais tai ir atskiria mus nuo jų – plytine siena.

Sakyti, kad pasaulis nerealus, tai kalbos žaidimas, vykstantis tiktai subjekto sąmonėje, nes juslės, filosofo apmąstymų pagrindas, to niekada nepatvirtina. Taip pat sakyti, kad nėra nieko išskyrus objektą irgi yra proto nuostata, nes pamirštama kalba, kuri nėra substancija, bet nėra ir niekas, kuri reiškiasi mąstyme. Jeigu nėra nei taip, nei taip, tai kaip yra? Kalbama kad tarp priešingų nuomonių glūdi tiesa, bet kas jeigu dvi priešingos nuomonės turi tą patį išeities tašką ir pasirodo, kad tas taškas nepamatuotas?

Čia-būtis yra egzistencijos modusu. Norint suprasti čia-būtį reikia paklausti – ką vadiname egzistencija? Tai, kad čia-būtis suvokia save būtent egzistuodama, parodo, kad akmuo ar medis, ar plyta griežtai kalbant ne-egzistuoja, bet Yra. Egzistencija suponuojama Žmogui, kaip mąstančiai ir, svarbiausia, suvokiančiai būčiai – save suvokianti būtis egzistuoja, taip įtvirtindama save kaip čia-būtį. Čia-būtis nėra supaprastinimas Subjekto (mūsų laikų sąvokos) – ji veikiau yra praplėtimas moksliškai suvokiamo Aš. Aš, kaip čia-būtis, suvokiu save tik Kitų pagalba. Kiti mane apibrėžia ir įsteigia mano Aš supratimą. Kitaip sakant, čia-būtis apibrėžiama kaip su-čia-būtis. Mane apibrėžiantys Kiti yra mano veidrodis ir jų būtis pirma karta tampa čia-būties suvokimas kaip Aš,Subjectum . Kitų čia-būtis reiškiasi kaip man, reiškia dalyvauja mano būtyje, taip iškeliama mintis, kad kiti – tai aš, jie priklauso mano būčiai. Štai kodėl tai nėra grynas subjektas – Kiti dalyvauja mano būtyje. Objektas ir Subjektas gimsta tik vėliau, kai čia-būtis užsimiršta. Tada mano būtis nubrėžia ribą tarp Aš ir Kito – tai kalbinis žingsnis, gimdantis objekto sąvoką ir kartu objekto, kaip anapus-manęs-būties supratimą.
Autentiška čia-būtis įsižiūri į esinį, kuris dalyvauja jos būtyje. Įsižiūrėjimas čia nereiškia vienos juslės svarbumo – “įsižiūrėti” galima ir į kvapą, ir į skonį, ir į garsą. Tai, kas tokioje būtyje kelia klausimą ir nuostabą, ir kartu susižavėjimą, vadinama rūpinimusi. Aš rūpinuosi esiniais , kurie dalyvauja mano būtyje, juos puoselėju ir gerbiu – nes jie, tai mano būties garantas. Rūpinimasis kartu yra autentiškos čia-būties atsakomybės prisiėmimas, nes tai, kas mane įsteigia (kaip Kitas), gali mane ir sunaikinti – kai nebeliks jokio Kito mano būtyje, dings ir Aš suvokimas.
Aš nėra statinis ar lengvai pažįstamas Aš. Save galiu matyti tik Kitų pagalba – Kito čia-būties, ar kito kaip esinio, veidrodyje. Taigi atidžiai stebėdamas Kitą, aš galiu bent apytiksliai apibrėžti save. Tačiau iškyla grėsmė, jeigu Kitas yra nuvertinamas ir iškeliama mano būtis. Tokia čia-būtis pasimeta savo vidujybėje, nebematydama ir neįsižiūrėdama į Kito būtį, taigi ir neautentiškai suvokdama save. Tokia grėsmė iškyla kaip das Man. Das Man nėra Kitų matematinė suma. Tai nėra ir esinys kaip toks. Jis egzistuoja kaip tai , ką vėliau Ž.Baudrilardas įvardins kaip Sistema. Das Man skleidžiasi kaip neautentiškai apmąstyta šneka, pvz media. Das Man atima atsakomybę nuo čia-būties – jai nebereikia suprasti savo egzistencijos, jai nebereikia kankintis nežinomybėje ir galiausiai – nebereikia mąstyti, nes viskas yra sprendžiama das Man. Das Man jau nusprendė dar iki jūsų sprendimo. Būtent tokioje terpėje egzistuoja čia-būties kasdienybė.

Čia-būties kasdienybė yra užsimiršimas. Das Man pasirūpina viskuo – viskas tampa aišku, viskas suprantama ir nieko problemiško. Das Man pasirūpina ir problemiškumu, bet lengvu, kad išlaikytų autoritarizmą čia-būties atžvilgiu. Galų gale pasiūlomas ir problemos sprendimas, kaip didžiosios sistemos (mokslas, menas, religija ir filosofija). Das Man pasirūpina čia-būties gerove, bet kaina, kurią reikia mokėti yra autentiškumo praradimas. Atsakomybės nusiėmimas – čia-būtis nebeatsako už savo paties pasaulį, taigi prarandamas bet koks rimtesnis problemiškumas ir rūpinimasis Kitais, kaip manimi.
Taigi, kas gali egzistuoti tokiai kasdieniškai čia-būčiai? Prie šio klausimo priartėjama mąstant apie tai, kad tokia būtis tampa labai įtaigi das Man. Viskas, ką pasako das Man – egzistuoja. Tai kas problemiška – pasakoma, kad tai ‘neegzistuoja’. Mano pasaulis dingsta, nes tampu Kitų vidutinės čia-būties šėliojimo poligonu. Per mano norą panaikinamas klausimas ir problemiškumas – paaukojant savo Aš, kaip autentišką būtį, į ramybės ir užsimiršimo iliuziją. Kadangi tokia čia-būtis atsisako pretenzijų į Būtį, dingsta Kiti, o su jais dingsta ir Aš. Tampama mase – kontroliuojama ir prižiūrima das Man akies. Bet koks autentiškumas, originalumas kaip mat suniveliuojamas kaip jau buvęs reiškinys. Bet kokia maištinga mintis nubraukiama kaip nesąmonė tam, kad neprižadinti ir nesudrumsti kitų čia-būties. Ir galiausiai – dingus autentiškumui, dingsta ir esiniai, dingsta Kiti, kaip nesuprantamybės ir klausimų šaltiniai, dingsta rūpinimasis, taigi dingsta ir Aš, o kartu su Aš dingsta ir tai, kas egzistuoja – autentiška čia-būtis.

Kartą egzistavo žmogus. Egzistavo nuo tada kai pradėjo artikuliuotai kalbėti (o tuo pačiu mąstyti) – taip jis suvokė, kad Yra. Suvokęs savo Yra, jis pamatė, kad Yra ir kiti – daiktai, augalai, gyvūnai, žmonės. Jis suvokė, kad egzistuoja, kad gyvena matydamas ir stebėdamas gamtą – augalas nužydi ir dingstą, gyvūnas pasiligoja ir išnyksta, žmogus pasensta ir taip pat išnyksta. Tada žmogus paklausė savęs – o kaip bus su manimi? Ar aš taip pat dingsiu kaip gamtos gyviai? Taip žmogus išnykimą pavadino mirtimi. Ir kuo daugiau stebėjo, tuo jam darėsi aiškiau – manęs laukia toks pat likimas. Mylėdamas gyvenimą, kad ir koks jis buvo, jis bijojo nežinomybės. Galbūt tai buvo pirmasis rimtesnis žmogaus prisilietimas prie nežinomybės. Ir tada jis išsigando, išsigando savo išnykimo, nes pamatė, kad gamtai nerūpi jos augintiniai – juos greitai pakeičia kiti. Ši baimė žmogui buvo nepakeliama. Ši baimė jį nuolat persekiodavo – tiek būdraujant, tiek sapnuose. Ir tada jis ištarė lemtingą žodį – nemirtingumas. Kas jeigu aš, žmogus, suvokiantis gyvenimą, esu išskirtinis? Ar tai negalėtų būti gamtos dovana man? Ar negalėčiau turėti esmės, tokios, kurios neturi kiti gyviai? Ir šią esmę jis pavadino siela. Ir patikėjo, kad yra išskirtinis gamtos atžvilgiu turintis nemirtingą esmę – sielą, kuri žmogų daro žmogumi. Taip jis nurimo. Taip pirmą kartą atsirado nemirtingumo troškimas.

Nežinia kiek svarbi ši išgalvota istorija. Tai tik vienas iš daugybės bandymu apibrėžti nemirtingumo sąvoką, o kartu ir patį nemirtingumą. M.Kundera visiškai teisus mirtį siedamas su nemirtingumu, nes tik mirtis gali iššaukti ir sukurti (o kartu ir apibrėžti) antipodą. Bet kaip galime suprasti antipodą iš pradžių nesupratę šaltinio iš kurio jis kyla – mirties? Kas yra mirtis, anapus medicininio apibrėžimo? Kas yra mirtis, žiūrint pro metafizikos akinius? Ar netgi įžūliau – ar mirtis apskritai Yra, taip kaip mūsų išgalvotas žmogus suvokė esinių Yra? Pamėginkime prisiartinti prie šių klausimų.

Dingimas, išnykimas, nebūtis – visa tai mirties sinonimai. Bet ką reiškia išnykti, nebūti? Tiesioginės tokios patirties mes neturime. Mes tik stebime esinius anapus mūsų. Stebime kaip jie juda, kvėpuoja, žodžiu, gyvena. Kaip yra su žmogumi? Tas pačias esinių funkcijas taikome ir žmogui – tol kol atlieka tam tikras, apibrėžtas funkcijas, laikome, kad jis gyvena. Problema iškyla kai ‘gyvenimiškas’ funkcijas imame taikyti žmogui, tarkim su mirusiomis smegenimis, ar tada jis gyvena? Taip ir ne, atsako medicina, arba kitaip – nežinome. Kūnas lyg ir gyvas (atlieka ‘gyvybines’ funkcijas), bet tuo pačiu konstatuojama, kad jis miręs. Mirtis, griežtai kalbant, apibrėžiama kaip tam tikrų (būtent – tam tikrų) funkcijų dingimas. Bet, žiūrint filosofiškai, ar galime ką nors tikro pasakyti apie mirtį? Kuo remiantis buvo (ir yra) kuriamas antipodas – nemirtingumas? Mirtis tai žodis, nusakantis tam tikrų funkcijų nebuvimą. Vienos funkcijos išfiltruojamos iš kitų. Net įdomu, kad prieš tūkstančius metų, lyg pranašai, žmonės numatė nemirtingumo sąvoką. Lyg tardami ateitis tik išfiltruos tam tikras savybes, bet iki galo nežinos su kuo susiduria – o būtent su nežinojimu. Nežinojimu, kad po ‘mirties’ dar kažkas ‘Yra’.

Paprasta aritmetika – funkcijų dingimas – mirtis – ir galiausiai nuojauta, kad galbūt yra niša kitokioms funkcijoms, kitokiam ‘gyvenimui’, o tuo pačiu sukurdami substanciją (nes kitaip negalėjo to suvokti) tokia kaip Sielą – nemirtinga žmogaus esmę. Akmuo Yra, bet neegzistuoja, Šuo Yra , bet neegzistuoja. Galbūt, galime tarti, kad ‘miręs’ žmogus irgi Yra, tačiau neegzistuoja. O gal būtent tokią ne-egzistenciją mes pavadiname Mirtimi? Gal tik žmogus turi egzistenciją, bet kas tada yra ta egzistencija? Akivaizdu, kad ne ‘gyvybiškos’ funkcijos. Čia liečiame kažką daugiau – kas žmogų daro žmogumi? Atsakymas galėtų būti: išskiriantis save iš esinių mąstymas, o kartu ir suvokiantis, artikuliuojantis mąstymas. Kas tada yra mąstymas? To mes negalime vienareikšmiškai pasakyti. Galime tarti, kad mąstymas skleidžiasi Kalbos pavidalu. O tai savo ruožtu sukuria terpę, kurioje pirma kartą gamtoje gimsta unikalus ir, svarbiausia, egzistuojantis padaras – Žmogus. Abstrahuodamas ir mąstydamas gamtą, žmogus pirmą kartą artikuliuoja (o galbūt ir apskritai sukuria tokį dalyką kaip) mirtį. Beprotiška mintis – mirties Nėra. Mirtis – žmogaus sukurta iliuzija, sąvoka ir sumanymas užkrautas gamtai. Ar ne tai nujautė Sokratas tardamas, kad kol esi mirties nėra, kai mirtis ateina – tavęs nėra? Kitaip sakant mes visada prasilenkiame su mirtimi, o kartu ji visada išsprūsta mums iš mąstymo – niekada neturime jos ir savo akistatos, tik geriausiu atveju – nuojautą. Dabar galima tarti, kad antipodas – nemirtingumas – yra pastatytas ant nuojautos mirties, o kartu išreiškiamas neužtikrintumas ir nuolatinis klausinėjimas, bei viltis – ar yra ‘gyvenimas’ po ‘mirties’?

M.Kundera, manau, suvokė mirties iliuziškumą, o kartu ir nemirtingumo neužtikrintumą. Bet, kad ir kaip stengiantis, ši iliuzija yra labai stiprus poveikis mums, pagal apibrėžimą gyvenantiems ir mirtingiems. Mums, paprastiems mirtingiesiems, ši iliuzija suteikia begalinę baimę ir norą šios baimės išvengti – taigi verčiau renkamasi nemirtingos sielos vaizdiniu ir ramiai žengiama į priekį. Ką daryti šių laikų epochai, kuri nužudė Dievą? Kartu žuvo ir siela su savo nemirtingumu. Žmonių be Dievo epochai liko tik trupiniai – istorinis nemirtingumas. Būtent žmonių, tikinčių mirtimi, gelbėjimosi ratas tampa įsiamžinimas. Tikintys nemirtingumu yra kankiniai, sako M.Kundera, jie nuolat priversti pozuoti, kad įsiamžintų taip kaip jie sugalvojo. Ar tai būtų praeitos epochos, ar mūsiškė – visi pozuoja. Šiais laikais amžinumas pasiekiamas labai paprastai – užtenka porą kartų papozuoti prieš foto-video objektyvą – ir tu jau istorijoje. Nemirtingumo iliuzijos desperatiškas siekimas gali paaiškinti medijos populiarumą – visi nori būti filmuojami ir rodomi visiems, tam kad išlaikytų nors kelias sekundes kito atmintyje (o kas žino – gal ir ilgesniam laikui). Tik tie, kurie rodomi per medija yra nemirtingi – maždaug toks imperatyvas nusėda kiekvieno širdyje. Bet ką rodo toks nemirtingumo troškimas?

Grįžkime prie pradžios, kur M.Kundera pasako: Mirtis ir nemirtingumas susiję. Jeigu susiję – reiškia mūsų epocha isteriškai bijo mirties. Mirties baimė pasiekia didžiulį tašką – taip turi būti siekiama kompensacijos: medijos kaip įamžinimo ir ilgaamžiškumo užtikrinimo. Visi stengiasi pakliūti į kitą pasaulį, gyventi ir būti jame, kaip dievai ir mėgautis rojaus sodais. Mirties baimė – štai kokios šaknys slepiasi po medija ar grafiti – mes išsigandome iliuzijos, kurią patys ir susikūrėme. Ir dabar dar labiau stengiamės išvengti mirties kurdami sugalvotus pasaulius ar švelniai šypsodamiesi iš televizoriaus ekrano. Bet baimė gimdo dar didesnę baimę, kol galiausiai išsigąstama pačios baimės. Nebe mirties bijome, o mirties baimės. Istorinis ilgaamžiškumas mums garantuotų dar šiek tiek gyvenimo čia, tegul ir butaforinio, bet vis dėlto gyvenimo. Kodėl ši iliuzija tokia stipri? Kodėl mirties baimė priverčia mus gyventi šia diena? Tai sunkūs klausimai, verčiantys prisileisti nežinomybę. Gal mirties baimė yra nežinomybės baimė? Gal epochoje, kur viskas tampa žinoma ir apibrėžta, mes nebemokame susidoroti su nežinojimu? Ar tik ne ten, kur nebesusidorojama su neapibrėžtumu ir kyla savižudybės? Paradoksalu, kad mirties baimė gali iššaukti mirties troškimą – gal jeigu negali nugalėti iliuzijos, reikia ją padaryti savo sąjungininku?

Istorinis nemirtingumas yra lengvai pasiekiamas (bent jau mūsų epochoje) – užtenka sudalyvauti skandale ar pačiam jį surengti, užtenka turėti madingą kūną ir esi įamžintas. Bet ar tai didis nemirtingumas? Geriausiu atveju kita karta jau nebeprisimins to ir šlovė nuslys į archyvą, civilizacijos archyvą. Kodėl mes vis dar atsimename tokius žmones kaip Gėtė ar Hemingvėjus? Akivaizdu kad atsimename ne juos kaip žmonės, o jų paliktus darbus, amžininkų interpretacijas. Gal todėl Hemingvėjus skundžiasi Gėtei – ne jo žmogiškumas liko atmintyje, o, kalbant apytiksliai, tik Hemingvėjaus interpretacija. Iš jo paliktų darbu sukuriamas Hemingvėjaus paveikslas, iš jo paliktų darbu kuriama Hemingvėjaus psichologija ir taip mėginama tai pateikti kaip autentiška kūrėjo asmenį. Štai kokia grėsmė – niekas nemato pačio žmogaus kaip unikalios būties, mato tik savo interpretacijas ir stereotipus. Bet gal laikas skirti darbus nuo jų autoriaus. Autoriui nepriklauso Kalba, geriausiu atveju priklauso sąvokų konfigūracijos, bet ir jos daugiau mažiau įtakojamos sociumo, kuriame autorius gyvena. Hemingvėjus skundėsi Gėtei, nes jo, kaip žmogaus niekas nevertino. Jis prisimenamas kaip melagis, meilužis ir daugybės knygų autorius. Kur dingo Hemingvėjaus Žmogus? Galima mąstyti, kad geriausia ko gali pasiekti – tai palikti darbus, dėl kurių tave prisimins, dėl kurių vertins ir teiks apdovanojimus. Bet pageidautina – tik po mirties. Nes tada nebegalėsi priešintis ir neigti iškylančias tavo asmens interpretacijas. Niekam neįdomu ką tu jauti, kokį gyvenimą gyveni, tol kol neturi darbų. Tol, kol isteriškai nesieki istorinės amžinybės – esi niekas, tik eilinis sraigtas.

Tokią žmogaus nuvertėjimo problemą ir iškelia M.Kundera. Išgalvotas personažas Anje nesiekia ilgaamžiškumo, ji nesiekia karjeros, nei įvertinimo. Ji tik nori gyventi. Gyventi sau. Nori mylėti. Turėti savo asmeninį pasaulį ir tyliai būti jame. Jai nereikia kamerų ar nuotraukų – toks yra jos troškimas. Tokia stovėsena lyg atsvara Gėtei ar Hemingvėjui, ar Lorai. Visi jie pozavo, visi jie troško nemirtingumo, todėl nebuvo savimi, nebuvo žmogumi, o tiesiog darė tai, kas atitiko tų laikų dvasią – pozavo taip, kaip norėjo išlikti kitų mintyse. Gyvendami jie pamiršo patį gyvenimą, gyveno taip, tarsi būtų mirę. O mirus tenka nusivilti – išėjo nieko vertas cirkas, ir jau ilgai nebūsi paliktas ramybėje. Tave skaitys ir interpretuos ir prisimins kaip herojų modifikacijas. Tokią kainą tenka mokėti didiems (tokiems dažniausiai savo noru) žmonėms – ant tavo kūno bus statomos pilys ir vaikštantys sargybiniai pamirš užpūsti žvakes.

Iš plakato: “Nepalik žmogaus vieno su jo skausmu, pasikalbėk”.

Iš pirmo žvilgsnio, plakato tekstas atrodo suprantamas kiekvienam. Tačiau ne kiekvienas suvokia, kas yra skausmas žmogaus stovinčio ties bedugne. Tai sveikintinas (kiek tai galima vadinti sveikintinu) gestas, skatinantis paprastą žmogų pasikalbėti su žmogumi, ketinančiu išeiti. Bet, labiau pagalvojus – ką galima pasakyti tokiam žmogui? Koks sakinys sugrąžintų jį čia? Kas galėtų grąžinti pasaulį į dingstančiojo rankas?

Čia bus kalbama ne apie ‘paprastą’ patologiją, kuri turi vieną ar kelias konkrečias priežastis (tokias kaip artimojo netektis, pinigai, nelaiminga meilė ir pan.). Tokias patologijas gana sėkmingai nagrinėja psichiatrija ir sprendžia farmacija, todėl neverta atpasakoti to, kas jau daugiau mažiau aišku. Čia kalbama apie, jeigu galima grubiai pavadinti, filosofinę savižudybę, arba aiškiau – mąstymo savižudybę. Būtent mąstymo noras mirti neturi apčiuopiamo pagrindo ir priežasties. Iškeltas sudėtingas uždavinys ir šis trumpas tekstas tik probėkšmiais palies problemą. Tačiau, kaip ir apskritai filosofijoje, aiškaus atsakymo nepateiks. Geriausiu atveju – privers pamąstyti ir užduoti naujus klausimus.

Kas yra mąstymo arba filosofinė savižudybė? Nuorodą į šį atsakymą galėtų būti Sokrato atvejis. Nuteistas mirti, nors ir turėdamas galimybę pabėgti dėl papirktų sargybinių, jis pasirinko mirtį. Jis manė, kad tikras filosofas nebijo mirties ir kad jo pabėgimas pažeistų Atėnų įstatymus, kuriuos mąstytojas, nors ir nesutikdamas ir kritikuodamas, turi gerbti.
Kas slypi po šiuo gestu? Sokratas lygiai vertino tiek gyvenimą, tiek mirtį. Jis neturėjo amžinojo fizinio gyvenimo iliuzijų. Jis aiškiai suvokė, kad tai tik laiko klausimas. Mirtis, jis tikėjo, išlaisvins sielą nuo kūno.
Jei tikėsime šiais pasakojimais – jokia konkreti priežastis nepastūmėjo Sokrato rinktis mirtį. Tai buvo jo pasirinkimas. Žmogus, vertindamas vienodai tiek gyvenimą, tiek mirtį, laukia tik tinkamo momento. Sokratui, tai buvo jo nuteisimas.

Kaip yra su Hariu Haleriu, “Stepių Vilko” herojumi?
Savižudybė arba mirtis, jam reiškė tiek pat kiek gyvenimas. Kodėl taip atsitiko? Tekstas mus duoda užuominų, kad Haryje kovojo du pradai – Žmogus ir Vilkas, Dvasia ir Instinktai, Apolonas ir Dionisas, Žodis ir Kūnas. Šie pradai kovoja kiekviename žmoguje, nieko regis išskirtino. Tačiau Haryje pradai kovojo iki kraštutinumų.
Žmogus – Dvasia – Žodis – Apolonas arba kitaip – Kalba, pasiekia savo kraštutinumą. Kalbos masyvas milžiniškai dauginasi ir išstumia priešingą jam pradą – Vilką, Instinktus, Dionisą, Kūną. Per didelis racionalumas vedą žmogų į beprotybę, taigi reikia antipodo – iracionalumo, pusiausvyrai atstatyti. Taip žmogus siūbuoja lyg laivas audroje – tai į vieną, tai į kitą pusę. Prisikaupus racionalumui, laivas pasvyra į viena pusę, kad jį atstatyti reikia iracionalumo – tai ir sukelia siūbavimą. Kodėl miesčionyse arba vidutinybėse (šių laikų sąvoka) šie siūbavimai netokie pastebimi? Galima spėti, kad išjudinimą paskatina Kalbos masyvas. Kuo daugiau Kalbos (tai yra reikšmės), tuo didesnis iracionalumo (prasmės) poreikis. Didelis kiekis reikšmės, kažkokiu paradoksaliu būdu anihiliuojasi t.y. ima paneiginėti pačią save, taip po truputį atstatydama prasmės stygių. Tačiau iki tam tikros ribos, nes reikšmė negali visiškai išnykti ir taip grįžti į gyvuliškumą t.y. rojų, nes Kalba skleidžiasi mąstymu, o mąstymas ne daiktas, jo neišmesi ir nepaneigsi (tokiu atveju gresia beprotybė). Tai kaina, kuria moka Haris, iškritęs iš pusiausvyros ramybės. Reikšmės perteklius nebegrįžtamas procesas. Jį galima tik prislopinti, taip išsaugojant trumpą ramybės akimirka, trumpą pusiausvyrą tarp dviejų pradų, kol panyrama į kitą kraštutinumą.
Išgyvenimas, arba gyvenimo troškimas yra instinkto plotmėje. Mes negalime artikuliuoti, kodėl trokštame gyventi (nepaisant iliuzinių atsakymų ‘dėl šeimos, dėl vaikų, dėl idėjų, dėl ateities’). Gyvenimo troškimas yra kūno atributas. Dabar aiškėja, kodėl Hariui vienodai reiškia tiek mirtis, tiek gyvenimas – Dvasinis pradas užslopina Kūniškąjį. Mirtis, kaip kūno siaubas, suvokiama ir suvokimo gestas nuslopiną šį siaubą. Mirtis tampa suvokta, artikuliuota neišvengiamybė. Reikšmė nuslopina Prasmę, todėl prasmė arba kūnas, nebegali priešintis. Taip Mąstymas atsitraukia nuo savo laikino kiauto ir pakimba neapibrėžtybėje. Štai kodėl šis mirties suvokimas pavadintas mąstymo savižudybe – mąstymas pavergia kūną, jam įsakinėja ir priverčia kūną (kad ir kaip jis dar sugebėtų priešintis) atlikti paskutinį pjūvį.

Naivu manyti, kad savižudybė ateina staiga ir visiškai be priežasties. Svarbu tai, kad nėra vienos aiškios priežasties. Galima kalbėti apie auklėjimą, vaikystės traumas, socialinę padėti, bet tai išeina už šio ese ribų, nes tai psichologijos reikalas. Mums svarbu pažvelgti į tai iš filosofijos pozicijų. O būtent – kodėl reikšmė (arba šiuolaikinis mąstymas) išstumia prasmę taigi ir laimę?
Kuo daugiau kalbos, tuo sudėtingesnis mąstymas, taigi ir sudetingesnė pasaulėžiūros koncepcija. Tai, kas vidutiniam žmogui atrodo paprasta ir aišku, tokiai pasaulėžiūrai tampa problematiška. Būtent problemiškumas sukuria vaidus tarp sąvokų, taigi ir tarp procesų pačioje sąmonėje. Atsiranda daugybe antinomijų, kuriu sprendimas reikalauja didelės minties įtampos. Ši įtampa ir greito sprendimo neradimas, veda link pačios sąmonės susiskaldymo. Štai ką reiškia Stepių Vilko aprašymas, kad jame vaidijasi ne du pradai (tai tik supaprastinimas), o daugybę pradų, vienas kitą neigiančių ir išnyrančių. Sąmonė, kaip smegenys yra vientisa. Tačiau kalba joje sukuria ištisus skirtingus pasaulius. Nuolatinė minties įtampa reikalauja iš žmogaus didžiulių pastangų ją įveikti. Todėl ši įtampa neatsiejama nuo nuovargio, o tuo pačiu ir apatijos. Pasaulis ima rodytis pro tokios įtampos, o tuo pačiu ir apatijos, prizmę. Filtras nebepraleidžia eilinių žmonių džiaugsmų ir išgyvenimo rimtumų. Taip padedamas pagrindas atsiskyrimui nuo vidutinybės – manoma ir matoma, kad kiti neturi skausmo, kurį turi tu. Kad kitų neslegia tokia įtampa. Taip ateina suvokimas, kad esi autsaideris, ne šio pasaulio žmogus. Savo atžvilgiu eilinis žmogus negali suprasti autsaiderio patiriamos kančios, taigi jis tik patvirtina ir išstumia kenčiantį žmogų iš savo pasaulio, kaip kitonišką, nesuprantamą, neaiškų ir pavojingą. Šis procesas yra abipusis – tiek minties įtampos išsekintas žmogus supranta savo kitoniškumą kitų atžvilgiu, tiek vidutinybė patvirtina tokį jo supratimą savo elgsena, mintimis ar džiaugsmais.
Tampa aišku, kad Hario Halerio likimas, nėra tik jo individualus pasaulis. Tai ištisa epochos liga, kuria serga tikrai ne vienetiniai žmonės (nors jiems taip atrodo). Epochoje, kurioje sąvokos, gyvenimo būdai, pasaulėžiūros, filosofijos, koncepcijos viena kita neigia – išlikti neutraliu neįmanoma. Jautrus žmogus yra priverstas priimti prieštaraujančias pasaulėžiūras ir sąvokas į save ir taip susiskaldyti. Priėmus tenka spręsti iškylančias antinomijas ir taip, po truputį, pamiršti juslumą ir prasmę, o kartu ir gyvenimo troškimą, kurį išstumia apatija.
Mūsų epochoje tai ypač aktualu, o ateityje tai taps masiniu procesu. Tai vis pasekmės po Dievo nužudymo. Žinoma, atsakymus ir sprendimus į antinomijas siūlo visos didžiosios sistemos – Mokslas (kaip gyvenimas dėl gyvenimo), Religija (kaip nuraminimas), Menas (kaip estetinis potyris), Metafizika (kaip kritinis mąstymas) – visa tai lyg inkaras autsaideriams ir dauguma juo pasinaudoja. Tačiau visada atsiras keli, kurių netenkins paruošti atsakymai ir kurie verčiau rinksis nežinojimą ir kančią, nei ramų vidutinybės gyvenimą. Taip, atrodo, viskas išlenda į daug problematiškesnę erdvę.

Taip žvelgiant į savižudybę, tampa aišku, kad ne visi patiriantys minties įtampą nusižudo. Galima iškelti hipotezę, kad tai ir būtų ta priežastis vedanti link tikros savižudybės. Daugelis taip ir nežengia paskutinio žingsnio. Ne dėl to, kad bijotų. Greičiau žengiamas susitaikymo judesys. Susitaikymas su prieštaraujančiu mąstymu arba kitaip – atrandama ironija. Ironija yra tas tiltas jungiantis prieštaraujančius pradus ir juos atitraukiantis nuo kraštutinumų. Tokia ironija nėra tik laikas nuo laiko išnyrantis atradimas. Ji tampa pamatine būtimi. Nežiūrėti į viską rimtai – štai koks galimas sprendimas, nuraminantis autsaiderį. Taip įvyksta didžiulis lūžis – rimtai žvelgiantis mąstymas paneigia pats save, anihiliuojasi ir susitaiko su savo prieštaravimais. Taip audra jūroje nurimsta. Tačiau nurimsta ne be pasekmių, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Nurimimas taip pat laikinas, tačiau to pasekmė – neprisirišimas prie gyvenimo ir kartu nebelieka mirties troškimo. Taip atsiranda tai, kas buvo minima apie Sokratą – belieka išlaukti savo laiko ir pasitikti mirtį ramiu veidu.

Taigi klausimas – ką pasakyti tokiam žmogui? – išlieka problemiškas. Ar išvis reikia kažką sakyti? Gal geriau tiesiog pabūti ir pasidalinti tyla, nes gal neverta didinti sąvokų skaičiaus ar versti aiškintis. Gal suteikti daugiau prasmės – apkabinimu ar šypsena. Filosofinė savižudybė – yra apsisprendimo žingsnis, ne emocinis. Tuo jis skiriasi nuo ‘paprastų’ depresijos apraiškų. Kai, regis, galima gyventi toliau, galima pasiduoti likimui, galima laikyti gyvenimą – viskam pasakomas Ne. To paaiškinti vien psichologijos sąvokų (o tuo pačiu ir mokslu) nepakanka. Galima net spėti, kad apskritai to paaiškinti negalime. Įvyksta neįtikėtinas dalykas – Būtis nusprendžia nebebūti. Ar galima tiesmukai atsakyti į tokį milžinišką ir mįslingą žingsnį?


Galima tik spėti, ar Haris nusižudė. Manyčiau jis tiesiog laukė savo momento. Ir, jeigu mirė, tai sutiko tai kaip dar vieną neišvengiamybę ir mirties akivaizdoje vis dėlto išliko Žmogumi – žvelgiančiu ramiai ir su susitaikymu.

Laris ir Andis Wachowskiai remdamiesi Ž.Baudrilardo “Simuliakrai ir Simuliacija” sukūrė filmą Matrica, tiesa, pats Ž.Baudrilardas sakė, kad šis filmas nesusijęs su jo darbais, o ir negalėjo būti kitaip – filmai tapo masiniu produktu – reiškia tai, kas verčia mąstyti reikia išimti, palikti tik pėdsakus, palikti juos lengvus ir suprantamus (aišku įterpiant keletą vinučių – sudarant įspūdį, kad tai verčiančios susimąstyti vietos). Filmai – geriausiausias hipertikrovės pavyzdys – ten viskas susimuliuota – daiktai, žmonės, situacijos. Netgi dokumentika, kuri skelbiasi vaizduojanti realybę, yra iškarpoma ir paliekami tie kadrai, kurie gali dominti vartotoją – stipriai sugrumuliuoti ir pateikti ant lėkštutės. Net ir menas ima tarnauti Kalbai – štai ką reiškia Menas mirė – tik laiko klausimas kada tradiciniai simuliakrai (tik nedidelio laipsnio simuliakrai) tokie kaip teptukas, neapdirpta skulptūra, pieštukas, dažai ir t.t. bus pakeisti universaliu simuliakru – skaimeniniu kodu. Menas persikels į digital erdvę, nes tokiai kūrybai nebereikia nei išsilavinimo, nei patirties – kūrybos kančios pakeičiamos lengva kūrybos palaima – visi tampa menininkais, o sena taisyklė – tai kas tinka viskam – nebetinka niekam – įgauna milžinišką mąstą. Tai ko siekė pop menas – visų kuriamas ir visų vartojamas menas – randa savo nišą hipertikrovės prieglobstyje, tiesa, ne kaip judėjimas, o kaip meno ‘apibrėžimas’. Meno kritika, mėginanti suprasti postmodernizmo judėjimą, jaučia savo bejėgiškumą – kaip galima suprasti tai ko, griežtai kalbant, nėra – Kalbos? Kai viskas taps Kalba (arba Lygtimi) – beprasmiška taps ir pati kritika ir bet koks mokslinis rimtumas. Štai kokią riziką įžvelgia Ž.Baudrilardas – bet kokia rimta diskusija tampa beprasmė (būtent be-prasmė, nes lieka vien reikšmė), nes viskas baigiasi ’subjektyviškumu’ ar tiesiog ‘požiūriu’ t.y. viskas lygu viskam. Tačiau Ž.Baudrilardo kritikai nepastebi tos be-prasmybės ir rimtu veidu nurašo jo tekstus kaip neatitinkančių tikrovės (?) arba blogiau – kaip kliedesius.
Bet, nebūkime rimtais kritikais – įsiklausykime kas kalbama tarp eilučių – Pasaulis, kaip Gamtos buveinė, buvo pakeistas Pasauliu, kaip Žmogaus buveine. Ir nebūkime tie, kurie kalba Gerai-Blogai kategorijomis (kuriomis kalba tik Dievas/ai) – nors mes ir nužudėme Dievą, ir patys pretenduojame užimti jo vietą, gėris ir blogis sėniai paliko dūlėti niekada neperskaitomuose Kalbos puslapiuose.

Ž.Baudrilardas laikomas Postmodernizmo mąstytoju. Aš sąmoningai vengsiu žodžio ‘Postmodernizmas’ – turint galvoje kokia tai neapibrėžta sąvoka ir savo asmeninio nusistatymo, kad tikram mąstytojui mažiausiai rūpi priklausyti vienam ar kitam judėjimui. Galima atsargiai tarti, kad mąstytojas išreiškia epochą, o tuo pačiu metu ir nepriklauso jai. Tai turint galvoje, labai problematiška tokio rango mąstytojus įsprausti į apibrėžtus rėmus (ar bent mėginti tai padaryti). Tikras mąstytojas išeina iš savo epochos, o kartu lieka prirakintas prie jos. Būtent šis paradoksas įgalina pažvelgti tarytum iš viršaus būnant apačioje.

Kai buvo žengtas pažinimo judesys – esinys tapo tiesiog daiktu, objektu. Esinio tapimas daiktu įgalino jį įkalbinti t.y. ‘uždėti’ Kalbą ant daikto ir nukopijuoti daiktą į Kalbą. Nukopijavus pačio daikto nebereikia – belieka žengti kitą žingsnį – manipuliuoti šia kopija Kalbos stichijoje ir vėliau Kalbos pagalba sukurti panašią į originalą kopiją. Dabar tai vadinama pažinimu. Tik tai ką sukūriau galiu pažinti. Kaip teigia Ž.Baudrilalrdas, pradžioje dar žemėlapis išreiškė žemės plotą t.y. buvo tik nekalta (jeigu galima taip vadinti) žemės lopinėlio kopija t.y. turėjo tiesioginį referentą. Tačiau kas vyko toliau? Buvo žengiami milžiniški pažinimo žingsniai – isteriškai kopijuojami daiktai į kalbos gniužulus, o vėliau perdirbami ir išspjaunami rezultatai – kopijos. Perdirbtas daiktas dar nurodydavo į savo kopiją. Bet vystantis mokslui, o kartu ir technologijai – imami kurti visiškai kitokie daiktai – patobulintos kopijos. Ir įvyksta lūžis – originalai buvo nebereikalingi, jie buvo keičiami kopijomis. Kol galų gale kopijosužemė originalo vietą – tokias kopijas Ž.Baudrilardas vadina Simuliakrais . Imkime pavyzdį su obelimi. Įsikišus žmogui dvi obelys sukryžminamos – rezultatas dviejų originalų kopija – nauja obelis. Tada ši nauja obelis kryžminama su kita obelimi – gaunasi kopijos kopija ir taip iki begalybės, kol galų galę mes nebežinome kaip atrodė ir kas buvo originalas – pirminė obelis. Tai supaprastintas pavyzdys. Dabartyje pačių originalų arba autentiškos gamtos likę tik pėdsakai – taip buvo išstumta Realybė, o vietoj jos – tariant Ž.Baudrilardo terminu – buvo pastatyda Hiperrealybė arba – tariant A.Šliogerio žodžiais – Virtualybė. Dar blogiau – hiperrealybė mums tapo Realybe. Tai kas išesmės tėra konstruktas mums yra tikresnis ir mielesnis nei originalas – kuris dar kvepia laukiniškumu ir nesuprantamybe.
Keitėsi ir mokslas – atsirado daugybę disciplinų palenktam vienam tikslui – įkalbti ir pažinti t.y. perkonstruoti gamtą. Nuo pasyvumo buvo pereita prie isteriško aktyvumo – viskas turi buti pažinta – toks imeratyvas laikosi ir iki mūsų laikų. Simuliakrai ima Simuliuoti Tikrovę – mums atrodo, kad stalas yra tikras, nes mes jį galime vartoti visomis juslėmis. Hipertikrovė tapo kur kas aiškesnė ir labiau sukalbama nei laukiniškumas. Laukiniškumas, kuriame gyveno mūsų protėviai – mums tampa trūkumu. Nutrūkus saitui su gamtos sakralumu – iškyla kita problema – atsiranda tuštuma, kuria visomis jėgomis mėginama užpildyti – vartojant, perkant, gaminant. Būtent vartojimas – dabar įgavęs milžinišką pagreitį – nustato, kas bus gaminama. Besaikis vartojimas ir gamyba – tampaglobalizaciniu procesu (ir globalizacijos apibrėžtimi), kadangi niekas negali atsilaikyti prieš Atomo diktatą. Simuliuojama viskas – nuo Atomo iki Didžiojo Sprogimo. Moksluinebepakanka gamtos, jam reikia pažinti ir žmogų. Psichologija viena iš daugelio disciplinų mėginančių tai padaryti. Pasąmonė – teigia Ž.Baudrilardas – atsirado tada, kai žmogus ėmė nebepaklusti mechanistiniam mokslui. Tada reikėjo užpildyti šią nišą – nežinojimą (arba nesuprantamybę) įvardyti kaip Pasąmonę – ir taip išsaugoti ramų Protą, nes Protas jau užliūliuotas Žinojimo. Klonavimas – mano Ž.Baudrilardas – bus kitas etapas žmogaus pažinimo link. Žmogus taps preke – ją gamins ir gamins tobulai, be laukiniškumo ir nesuprantamybės.
Globalizacija jau rodo savo trūkumus – viskam tapus Kalba arba Lygtimi – viskas tampa Viena t.y. tradicinis pasauli byra ir prasideda, kaip A.Šliogeris įvardyja – pabaigų skandalas – iš pradžių Dievo, po to Meno, po to Filosofijos mirtis, nes nebelieka nežinojimo, neapibrėžtumo, nesuprantamybės – viskas turi būti verčiama į lygybę, o lygybė panaikina bet kokius skirtumus. Taigi tradicinis pasaulis pereina į simuliuojamą pasaulį t.y. žinojimo erdvę irhipertikrovę. Tai įvyksta, nes viskas tampa lygu viskam – nebėra nei suprantamybės, nei nesuprantamybės – Dievai = Žmonėms, Juoda = Balta, Tikėjimas = Žinojimui, Eksperimentas = Tikrovei, žodžiu Lygtis ir tik ji tampa svarbi. Kopijos kopijos kopijos kopija (arbasimuliakras) pateikiama kaip Tikrovė. O tai daroma per mass-media ir Reklamą. Reklama tampa varikliu vartojimui, o tuo pačiu ir gamybai – ‘naujas telefonas! Naujas patobulintas televizorius! Naujas kompiuteris atitinkantis Jūsų poreikius!’ – žodžiu nauja Tikrovė, nes ankstesnė jau paseno. ‘Pirkite ir būkite savimi. Pirkite ir būkite laisvi. Vartokite ir būkite individualūs!’ – visas šitas mintinai žinomas šlamštas rėkia nuo sienų, stendų, TV/PC ekranų – jeigu nevartosi, Mes suvartosime Tave – kaip darbo jėgą, idėjų generatorių ar tiesiog kaip eilinį varžtą sistemoje. Tai kad isteriškai rėkiamos tokios senos sąvokos kaip Grožis, Individualizmas, Laisvė, Tiesa parodo tik vieną – jų nebeliko ir tik desperatiški mėginimai jas reabilituoti prisunkiant į jas simuliuojamosšviežienos – nuolat atsinaujinančios ir suprantamos. Bet Tikrovės jau nebėra – konstatuoja Ž.Baudrilardas – dabar žemėlapis apibrėžia žemės plotą.

Maža to – Žmogus verčiamas paklusti Kalbos diktatui – ar kaip įstatymas, ar kaip viešoji nuomonė, ar kaip stereotipas – gaunasi paradoksali situacija -media kuria ir formuoja žiūrovą, kuriam atrodo, kad tai jis kuria ir formuoja media. Kita minčiai nepakenčiami – nes jie dar desperatiškai bėga nuo Kalbos diktatūros. Kaip pastebi Ž.Baudrilardas – nebėra skirtumo tarp tikro ir simuliuojamo nusikaltimo. Nebėra skirtumo tarp vieno ir kito žmogaus (nors media ir akcentuoja individualumą, bet iš esmės pasakoma: elgsiesi taip ar anaip – busi individualus (o ką reiškia toks pasakymas per TV ekraną?)) ir jeigu šiokia tokia išimtis išnyra – ji kaip mat užgniaužiama ir įtraukiama į media – kaip Kritika, Diskursas, Dekonstrukcija ar tiesiog kaip pašiepimas. Kalbant banaliai – visi tapo ne standartu tam, kad pažiūrėjus iš aukščiau išryškėtų Standartas. Standartas lengviau manipuliuojamas, o tai reiškia – jį lengviau priversti vienaip ar kitaip vartoti.
Ž.Baudrilardas nekalba apie tradicinę konspiraciją – niekas negali valdyti tokio dalyko kaip Globalizacija vienose rankose. Tradicinės diktatūros praėjo – ir spėjama – niekada nebegrįš, nes turime kur kas tobulesnį įrankį – media kaip internetas, TV ar laikraščiai.
Media veikia kaip atgrasymas – sukuriami priešai tam, kad mobilizuoti visuomenę, ją įbauginti – Rusija, Islamo pasaulis, terorizmas ir pan. – tai atgrasymas, kurį pasitelkus galima daryti su visuomene ką tik norima – viskas vardanGlobalizacijos ekspansijos t.y. naujų vartotojų. Ir tegul neapgauna pasakymas – Jūs mums rūpite! – tik rupime ne kaip žmogus, o kaip vartotojas, arba potencialus vartotojas – Sveikatos apsauga, Valstybės rūpinimasis savo piliečiais ir galų gale humanizmas – tai tik priedanga vardan to, kad nebūtų prarastas vartotojas, nes jis gyvybiškai svarbus sraigtelis sistemoje.

Ne-paslėptis išnyra čia-būtyje. Čia-būtis apibrėžia topiškumą t.y. ‘čia’ reiškia tylą t.y. būdamas ‘čia’ aš nesu ‘kitur’ – ateityje, praeityje ar dabartyje kaip artikuliuotos nesamybės (tai ką mąstau, dažniausiai mąstau atsitraukęs nuo ‘čia’). Kitaip tariant, mąstydamas apie ką veiksiu ateityje-dabartyje-praeityje dažniausiai nesu ‘čia’ – nematau to kas mane supa Dabar, o ‘matymas’ suponuoja tylą. Galima sakyti – mąstymo tylą. Tai nereiškia forsuojamo tylėjimo – meditacijas ar prievartinį ‘minčių stabdymą’. Kalbantbuitiškai – Nuostaba atima žadą ir panyrama į mąstančią tylą – klausimą. Mąstanti žiūra, arba žiūrintis mąstymas – taip A.Šliogeris įvardyja šią tylą.
Čia-būties supratimas mums atveria gaires į M.Heiddegerio ikisokratikų interpretacijos supratimą. Vėliau mums turėtų paaiškėti kuo tai skiriasi nuo Platono perskyros subjektas-objektas ir tai, kas vėliau išsirutuliojo į Naujuosius Amžius, o kartu ir Modernizmą, kurį kritikuoja J.Baudrilardas.

Kas vyko toliau? Tiesa iš čia-būties ne-paslėpties persikėlė į Idėjų t.y. Kalbos arba Žodžio kontinentą ir to perkėlimo iniciatorius buvo Platonas kalbantis Sokrato lūpomis. Žymioji Olos alegorija čia-būtį nubraukia kaip šešėlius t.y. mūsų kūnas/juslės yra narvas ir Kalba mus išlaisvina ir parodo saulę. Kalba suprastina kaip Idėjos. Tiesa patalpinama į Kalbą ir vėliau tai išsirutulios į Žinojimą. Perkėlus Tiesą anapusImanencijos ji patalpinama Transcendencijoje – anapus juslių esantį pasaulį. Taip padedamas pagrindas tam, ką dabar mes aiškiai suvokiame kaip Subjektą-Objektą. Tiesa arba Gėris – tampa pažinimo atributais. Tik tai ką pažįstų t.y. įkalbinu yra Tiesa. Įvyksta Žmogaus pasikeitimas pačios kalbos atžvilgiu – anksčiau ji tarnavo kaip instrumentas, o dabar pats instrumentas nurodo, kas yra tikra, o kas tik regimybė. Tai ką matau savo jusle (ir anksčiau tai būtų suprasta kaip Tikrovė) – nėra tai ką matau, sako Kalba. Taip pasikeičia stovėsena pačios Tikrovės atžvilgiu – nebetikima juslėmis, Kalba tampa žibintu nušviečiančiu Tikrovę ir taip ją modifikuojančiu. Skirtingai nuoikisokratikų , Tiesa tampa ne matoma/užuodžiama/lytima/girdima, o Žinoma (kalbant šių laikų terminologija – Tiesa tampa virtuali – neegzistuojanti niekur, bet egzistuojanti visur).
Ką reiškia Subjektas ir Objektas, jeigu ši perskyra tokia svarbi? Pasikeitus santykiui su Tikrove – Kalbai išsiveržus iš savo gniaužtų – kūno, pasikeičia mąstymas. Kaip pasikeičia? Jeigu Tiesa slypi Kalboje, o ligšiolinė Tikrovė tampa regimybė, kyla tikrumo poreikis. Kas įvyksta siekiant tikrumo? Esiniai įkalbinami. Tai nereiškia, kad jie iki tol nebuvo įkalbinami, anaiptol – mąstymas tik ir skleidėsi kaip daiktų įkalbinimas. Bet čia iškyla labai svarbus skirtumas -esiniai nebėra Tikrovė, jie – regimybė, taigi reikia ieškoti, kas slypi už regimybės. Reikia daiktą priversti kalbėti, kad jis pasakytų kas yra tikrovė, užuot pasyviai stebėjus. Vertimasesinį kalbėti suponuoja tai Kam jis kalba t.y. man, kaip žmogui arba kitaip – subjektui. ir Tas, kas kalba yra esinys t.y. objektas. Nubrėžti griežtą riba tarp Subjekto ir Objekto yra begalo sunku ar net neįmanoma – mums labai problematiška suprasti, kad subjekto ir objekto nebuvo anksčiau. Mes galime tik spėti, kad Objektas ikisokratikų laikais nebuvo taip griežtai įvardintas kaip Ne-aš. Belieka bent apytiksliai kalbėti apie santykį tarp esinio ir Manęs arba vartoti tokias sąvokas kaip sakralumas esinių atžvilgiu. Tai begalo svarbi ir sunki tema, kuri išeina už šio darbo ribų. Mums užtenka tik apytiksliai nurodyti kaip ir kas pasikeitė po Platono.
Dabar galima iškelti silpną hipotezę, kad Platonas inicijavo projektą kurį dabar mes vadiname Vakarų civilizacija.

Tiesa persikėlė į Kalbos pasaulį. Ir nereikėjo ilgai laukti rezultatų – ankščiau dievai buvo žmogiški, tiesa skyrėsi kai kurie atributai (jeigu galima taip pavadinti) – jie buvo galingesni už žmones, išmintingesni, nemirtingi. Tačiau jų buvo daug ir jie buvo su žmogiškosiomis silpnybėmis – mylėjo, valgė, turėjo afektus – pyktį, užuojautą ir t.t. Jeigu Kalba taponurodymu kas yra Tikrovė, tai netrukus ir patys dievai turėjo tapti Kalba – t.y. tapti Tikrove – tikresni už regimybę. Ir taip atsitiko. Dievai persikėlė į Kalbą, o vėliau daugiskaita tapo vienaskaita – reikėjo vieno Dievo, bet tobulo visomis prasmėmis – patalpinti jį į Kalbą ir suteikti Tobulos Tikrovės statusą – tobulai mylinčio, tobulai kuriančio, tobulai atleidžiančio. Tik Dievas – kaip Kalbos Atomas – turėjo nurodyti, kas tikra, o kas ne. Dievas turėjo tapti visuotine tikrumo lygtimi (dabar mesįvardijame – kaip Vieningo lauko teorija, Stygų teorija ir pan. – tai likę religijos reliktai – visuotinės lygties arba Dievo nostalgija).
Dievas tapo pernelyg Transcendentiškas, reikėjo jį priversti kalbėti. Ir jis buvo verčiamas kalbėti Knygoje, o vėliau ir apreiškimuose. Knyga tapo raktas į Dievo transcendentiškumą. Dievas, kaip kalbos Atomas buvo dekonstruojamas Knygoje – tik taip jis tapo prieinamas netobulai būtybei – žmogui. To buvo gana, kurį laiką. Suprasti Dievą (o tuo pačiu ir Kalbą) iš principo neįmanoma. Nes pats supratimas skleidžiasi kalbos pavidalu. Kalba suvokianti ir mąstanti pati save – tai pasirodė per sudėtinga. Ir tada pribrendo laikas pakeisti Dievą.

R.Dekartas siejamas su lūžiu tarp, jeigu galima taip vadinti – Religijos ir Mokslo – t.y. religijos virsmu mokslu (šių dienų reikšme):
“Aš abejoju, vadinasi mąstau, vadinasi – esu” – sako R.Dekartas.
Ką tai reiškia? Pats abejojimo aktas išreiškia netikrumą. Aš nesu tikras kažkuo. Arba kaip pamatinė abejojimo būsena – visiškas netikrumas bet kuo. Kodėl netikrumas tampa pamatinė būsena? Juk Dievas, kaip Kalba, mums turėjo suteikti tikrumą. Kas nutiko? Kaip buvo minima – Dievas tapo pernelygtranscendentiškas – taigi nedavė to rezultato, kurio iš jo buvo tikimasi. Jeigu suabejojama Dievu, kaip kalbos Atomu, tai turėjo būti suabejojama pačia Kalba? Bet įvyko kitaip – “abejoju – vadinasi mąstau – vadinasi esu” – lyg ir suabejojama Kalba, bet tuo pat metu Kalba patvirtina mano egzistenciją. Taigi, galima sakyti, iš Kalbos buvo atimtastranscendentiškumas , bet ji iškart pastatoma kaip mano Būties garantas. Kadangi Aš egzistuoju, tai mano egzistencija suponuoja ir Kitų egzistenciją. Aš tampu Kitų egzistencijos matu. O tai visiškai kitoks santykis suesniais anapus manęs. Esiniai tampa esiniais tik tiek, kiek Aš egzistuoju. Taip padedamas pamatas mokslui kaip instrumentiniam esinių vartojimui.

Pradžia (arba Itakė – A.Šliogerio terminija) kaip nuostaba arba blyksnis – galima tik trumpą laiką. Išlaikyti minties įtampą ir tuo pačiu nuostabą ilgą laiką neįmanoma ir netgi pavojinga. Tai lyg blyksnis – sudrebinantis visą žmogų ir tyliai išnykstantis. Bet pati blyksnio akimirka yra visų apmąstymų šaltinis. Ji dar ilgą laiką skleidžiasi klausimo pavidalu – kas tai buvo? – iš šio šaltinio gimsta tai ką galima pavadinti ‘religiniu jausmu’ arba ‘nušvitimu’ t.y. pats tiek religinio, tiek filosofinio klausimo išsiskleidimas. Pradžios įvykiui interpretuoti kuriamos ištisos sistemos – tiek religinės, tiek filosofinės, tiek mokslinės (kaip ’smalsumo’ aiškinimas), tiek meninės. Todėlbegalo sunku nepasiduoti šių sistemų blyksnio aiškinimui. Ir tai suprantama – žmogui reikia atsakymo. Atsakymo į tai ką jis patyrė. Nežinomybės užgesinimo. Tačiau būtent filosofija šiuo atžvilgiu elgiasi kitaip. Taip, ji taip pat aiškina ir interpretuoja Pradžią, tačiau skirtingai nuo religinio ar mokslinio interpretavimo – filosofijos užduotis išvesti į šią būseną. Kitos sistemos duodą atsakymą – ar tai būtų Dievo apreiškimas, ar sąmonės sutrikimas, ar meninis įkvėpimas – atsakymas iškarto paruoštas. Filosofija elgiasi kitaip – atskaitos tašku ima šią būseną ir dažniausiai pabrėžtinai duoda suprasti, kad vieno ar kito mąstytojo Pradžios aiškinimas yra tik to mąstytojo interpretacija. Tai nėra Atsakymas – tai Atsakymų galimybė. Ir kviečia iš Atsakymų galimybės realizuoti atsakymą sau.Kviečia kelti klausimą – pabrėžtinai sąkydama – klausimo būsena svarbesnė už atsakymą ir tikrumą/aiškumą. Filosofija atsakymą suvokia kaip laikiną laiptelį – jis reikalingas norint išlaikyti protą nuo patologijos. Tačiau nuo to laiptelio reikia kelti naujus klausimus ir statyti savo Asmenybę bei kritinį mąstymą.
Pats klausimas dar neatveria Pradžios. Klausti ‘kam naudojamas plaktukas?’ nereiškia įžengti į Pradžią. Buitinis (ar mokslinis) klausimas apibrėžia atsakymą. Net jeigu pats atsakymas dar tik nujaučiamas. Klaustimetafiziškai reiškia atsikratyti nujaučiamo atsakymo – suvokti savo nežinojimą. Būtent nežinojimą galima pavadinti keliu į metafizinį klausimą.Sokrato garsioji frazė ‘žinau, kad nieko nežinau’ nurodo į nežinojimo būseną taigi ir į metafizinį klausimą. Sokrato klausimai vadinamiesiems išminčiams parodo, kad jie gyvena Atsakymo terpėje ir Sokratas juos nuginkluoja. Bet nuginkluoja ne geresniais atsakymais – o klausimu. Metafizinis klausimas iš esmės neatsakomas. Taigi Sokratas žinojo, kad klausimai, kuriuos jis užduoda yra neatsakomi. Pats Sokratas galėjo tik kelti klausimus ir, ironiškai ar ne, laikydamas save kvailesniu už kitus – tikėjo, kad galbūt išminčiai žino tai, ko nežino jis.
Metafizinis klausimas yra amžinas t.y. jis nepriklauso epochai. Nors kiekviena epocha ir iškelia galimus atsakymus, tačiau kita epocha juos paneigia arbabegalo pakoreguoja. Tai, kad atsakymai keičiami ir koreguojami sukelia iliuziją, kad Civilizacija progresuoja. Arba (kaip mūsų epochai) klausimai paskelbiami tuščiais ir beverčiais ir tuomet klausimas atmetamas kaip kliedesiai arba nesąmonės. Taip atsitiko su mūsų Modernizmu įkvėptu Naujųjų amžių. Tačiau, tarus, kad Naujieji amžiai tapo lūžiu, kas atsitiko?

Sakoma, kad M.Heideggeris tapo paskutiniuoju didžiu mąstytojų užbaigusiu Vakarų metafiziką. Tačiau kodėl? Norint tai suprasti reikia gilintis į M.Heideggerio mintis.
M.Heideggeris laikomas Ontologijos mąstytoju. Ontologija – Būties teorija. Ką reiškia Būtis? Tai M.Heideggeris ir mėgina apmąstyti. Jis teigia, kad metafizika nuo pat pradžių nagrinėjo esinį kaip esinį, o ne tai Kame tas esinys tampa esiniu t.y. Būtyje. Norėdamas suprasti kurioje minties raidos vietoje viskas pasisuko t.y. liko pamiršta Būtis, jis interpretuoja ikisokratikus – Parmenidą, Herakleitą ir kitus. Jis jiems skiria didžiulį dėmesį. Kodėl? Nes jis mano, kad tada Gamtos/Būties supratimas buvo kitoks nei po Sokrato. Nagrinėdamas ikisokratikų sąvokas etimologiškai ir jas dešifruodamas mūsų epochos kalba – jis iš naujo apibrėžia jas. Iškelia jų prasmę Hermeneutikos pagalba.
Būtis arba Gamta ikisokratikų laikotarpyje buvo laikoma vienovėje su Žmogumi. Tai yra, kad Žmogus suvokė save kaip Būties dalį. Nebuvo perskyros Subjektas-Objektas.Esinys buvo mąstomas kaip Aš dalis. Aš mąstau (bet ne todėl egzistuoju – kaip vėliau pasakys Dekartas) Esinius kaip mano dalį, o tuo pačiu ir Būties dalį.
Mano mąstymas buvo Būties mąstymas. Tai Būtis mąstė save, o ne Aš. Aš suvokimo kaip subjektas – nebuvo. Pats laikas panagrinėti Būties sąvoką. Būtis neegzistuoja taip kaip pavyzdžiui egzistuojaesinys – apibrėžtas laiko ir erdvės. Būties kaip substancijos nėra t.y. negalima jos paliesti ar parodyti pirštu. M.Heideggeris pasitelkia apytikslę analogiją aiškindamas Būtį – stovi namas, sako jis, mes galime ištyrinėti jo kambarius, jo struktūra ir pan. tačiau, sako M.Heideggeris, mes negalime užčiuopti jo Būties. Mes ją matome kaip namą. Būtis mums švyti per namą. Būtis nera namo dalių suma, tai kažkas visai kita. Arba galime pasitelkti apytikslę analogiją su knyga – nežinodami knygos funkcijų ir Kalbos, mums ji pasirodys kaipesinys, galime tyrinėti jos cheminę sudėtį, vartyti puslapius, liesti, plėšyti ir pan. Tačiau knygą tyrinėdami kaip esinį mes neužčiuopiame knygos esmės – parašytos kalbos. Pats skaitymas egzistuoja kaip sąmonės kalbėjimas t.y. perskaityti žodžiai, nors jų pagrindas apibrėžtas kaip substancija – t.y. užrašyti žodžiai, neegzistuoja kaip laiko-erdvės apibrėžtis. Taigi skaitant žodžiai tyliai išnyksta. Ši analogija suprastina taip – Žodžiai, neegzistuoja taip kaipesinys , tai šiuo atvejų skaitymas yra Būties švytėjimo ‘matymas’. Mes nujaučiame, kad Kažkas yra, kaip tekantys sąmonėje žodžiai, bet jų neipačiupinėti , nei matyti negalime. Taip suprasta Būtis nebėra tiesiog išsigalvojimas (nes tada ir pati kalba tėra vapaliojantis kliedesys) – tai Kažkas kas švyti iš kiekvienoesinio, bet esinys nesutampa su Būtimi. Taip, sako M.Heideggeris, taip mes pamiršome tą pagrindą, kuriame mums kalba Būtis. Nuo Sokrato Būtis ėjo užmarštin . Netgi galima tarti, kad Blyksnis arba Nuostaba – mums atveria Būtį. Mes, kaip Būties vaikai, imame stebėtis. Taip Būtis stebisi savimi pačia.
Kaip pasikeitė didžiosios sąvokos nuo Sokrato laikų? Tiesą M.Heideggeris verčia kaip ne-paslėptį. Skirtingai nuo dabartinės Tiesos sampratos, ikisokratikai gyveno tiesoje, į ją įsibūdavo. Palyginus, mes – žinome Tiesą ir tik žinojimas mums atveria Tiesą. Ne-paslėptis atsiveria kaip Būties spinduliai, kuomet esinys rodosi kaip Būtis-kame. Dabar aiškėja Parmenido ištara – Būtis ir mąstymas yra tas pats. ‘Būtis’ suvokiama kaip veiksmažodis. Kuomet mąstymas atveria esinio Būtį, pats mąstymas suvokiamas kaip vidurys tarp aktyvumo/instrumentalumo ir pasyvumo, o būtent – kaip klausimas. Klausimas yra Būties mąstymas.