taškas

Iš pokalbio:
- Manote Dievas mirė?
- Taip, galutinai.
- Kodėl?
- Nes mes jo neradome..

Galime tęsti šį pokalbį klausiant – kas nutiko Dievui? Kodėl būtent Mes jo neberadome? Kas išmušė pasauliui pamatą ant kurio buvo rezgama ištisa civilizacija?
Atsakyti į šį klausimą nepaprastai sunku, arba – visiškai akivaizdu, nelygu koks atskaitos taškas. Nyčė savo metafizikoje peikia Sokratą iškvėpusį Platoną, kuris, kaip mano Nyčė, padėjo pamatą grandioziniam projektui – Vakarų Civilizacijai.
Platono didis įnašas – tai ’suskaldymas’ pasaulio į dvi dalis – imanenciją ir transcendenciją. Idėjos tapo atskaitos tašku apibrėžiančiu žmogaus žmogiškumą. Tai kelrodė žvaigždė Tiesai ir Grožiui nušviesti. Jeigu Platono Idėjas interpretuosime kaip Kalbą – įvyko didžiulis lūžis nuo ikisokratikų laikų – Žodis/Kalba išsiveržė iš savo gniaužtų – Imanencijos. Kalba persikėlė į Idėjų pasaulį ir būtent Kalba palaikė Idėjas, nes tik joje ir reiškėsi. Lūžis pakeitęs pasaulio likimą. Begalo didingas žestas, nutiesęs kelią iki šių laikų t.y. iki Visatos pakraščių ir mikro-pasaulio ribų.

J.Baudrilardas savo knygoje “Simuliakrai ir simuliacija” atskaitos tašku ima moderniąją epocha. Epochą poto, kai buvo ‘nužudytas’ Dievas. Tačiau atskaitos tašku imant vien J.Baudrilardą – mes nesuprasime gilumo, kurį jis iškelia savo nepaprastai įdomioje rašymo manieroje, bei sąvokų dviprasmiškumu. Norint bent kiek suprasti J.Baudrilardo iškeliamas problemas tenka analizuoti tiek modernizmo praeitį, tiek apčiuopti visos vakarų civilizacijos minties raidą. Žinoma, šis darbas neturi pretenzijų iki pamatų suvokti ir paaiškinti tai, kas iš esmės yra nepaaiškinama – tūkstančių metų senumo kultūros raidą ir sąvokas. Tačiau mėginimas arba procesas ir yra viskas ko mes galime pasiekti, taigi šis darbas tik labai paviršutiniškai apžvelgs ir interpretuos sąvokų/minčių raidą iki modernizmo ir vėliau palygins su pačiu modernizmu, o kartu ir su tuo ką J.Baudrilardas suproblemino.

Nuo ko reikia pradėti norint grįžti į Pradžią? Pirmiausia reikia klausti – kas yra Pradžią? Pradžios sąvoka iškart suponuoja Laiką. Ar, žiūrint iš šių laikų t.y. vadinamojo postmodernizmo arba kitaip – technologijos amžiaus – galima Pradžia? Taip, mums sako mokslininkai. Pradžia – tai Didysis sprogimas. Tada klausimą konkretiname – o kur Žmogaus pradžia? Mums atsako – prieš dešimtis tūkstančių metų. Taip klausinėjant galime sugrupuoti viską pagal chronologinę skalę, bet iš filosofinio klausimo pozicijų suvokiame, kad kažko trūksta. Klausdami apie Pradžia subordinuotą laikui – mes negauname mus dominančio atsakymo. Pradžia šiuo atvejų nusitiesia į begalybę, ji nuolat žengia per save – nauji duomenys sukuria Pradžios pradžia, kuri laikui bėgant virsta Pradžios pradžios pradžia ir t.t. Susiduriame su problema, kad Pradžios, kalbant griežtai, nėra. Visada galima rasti dar ankstesnį laiko vienetą. O kas jeigu mes Pradžios nesubordinuosime laikui? Nutrauksime šį ryšį ir paklausime kitaip – kaip galima Pradžia arba – kur galima Pradžia?
Kas jeigu mes iškelsime beprotišką hipotezę – Pradžia apskritai negali būti apibrėžiama kaip Laiko-Erdvės atributas. Jeigu mes tam ryžtamės, tai belieka pridurti, kad Pradžia sutampa su Pabaiga. Iškelkime dar beprotiškesnę idėją – Pradžia nuolat šalia, ir būtent todėl, kad ji šalia ji ir toliausiai nuo mūsų. Pradžią atskyrus nuo laiko-erdvės mums tampa aiškiau apie ką kalbame. Kalbant M.Heideggerio žodžiais tai būtų čia-pasaulis arba čia-būtis. Kalbant A.Šliogerio terminija tai būtų – blyksnis. Kur mus nuveda šios sąvokos? Kalbant toliau M.Heideggerio terminais – čia-būtis galima nuostabos pagalba. Dabar aiškėja klausimo ‘kur galima Pradžia?’ atsakymas – tai nuostaba. Nuostaba tai nėra paviršutiniškas nustebimas pamačius/palietus/išgirdus kitokį nors daiktą (savo išvaizda/garsu išnyrantį iš konteksto) – tai pamatinė būsena daiktų (kurie gali būti ir buitiški ir visiškai ’suprantami’ t.y. kurie nesukelia mumyse klausimų) Kitoniškumo atžvilgiu. Nuostaba mus išveda į klausiančią būseną – Kas tai? – arba vadinamąjį pamatinį ontologijos klausimą – Kodėl yra Būtis, o ne Niekas? Nuostabos arba Blyksnio akivaizdoje mes patenkame į klausimo erdvę taigi ir į filosofijos Pradžią. Dabar aiškėja kitas klausimas – ‘kaip galima Pradžia?’ – ji galima kaip klausianti būsena. Būtent tai mus gražina į ten kur susitinka Pradžia ir Pabaiga. Į visos metafizikos t.y. mūsų civilizacijos Pradžią.

vardan Tiesos, sako siųlydami prekę. Vardan atminimo, to, kas slepiasi po kiekvienu iki begalybės perkopijuotos tikrovės liekanos. Nekeliamas klausimas – kodėl? Kas tai? Klausimas suprantamas kaip atsakymo apibrėžimas. Apibrėžinėjamas kiekvienas sakinys vardan aiškumo. Kas yra aiškumas? Kas yra tai, kas priskiriama Žinojimo kategorijai? Nuolatinis žodžių dauginimas vardan… pamiršimo. Konspiracija nebegalima išprincipo vien todėl, kad kiekvienas (tradicinės konspiracijos objektas) tapo auto-klausimu generuojamu atsakymo. Atsakymo to, kuris niekur neegzistuoja kaip laiko-erdvės atributas, tačiau egzistuoja virtualiai kaip mass-media. Atsakymas į klausimą, kurio DAR neiškėlėme JAU yra ‘pasąmonės/sąmonės’ kliedesių pavidale. Tradicinė konspiracija čia bejėgė, nes kiekvienas savo noru ją kuria ir paneigia tuo pat metu. Kaip tai galima? Atsakymas: saugumo jausmas. Mass-media suteikia saugumo jausmą, apibrėždama nesaugumo (paranojos, nerimo, socialines fobijos) struktūras kaip Žinojimo niuansus. Taip, jums atsako, tai sutrikimas ir mes apie jį Žinome. Mes žinome tai ko jūs nežinote, tam, kad ir jūs žinotumėte. Paprasta lygtis. Absorbuojamas visas Neapibrėžtumo potencialas tam, kad būtų išspjautas Žinojimas ir saugumo jausmas. Lieka priduri – iliuzinis jausmas, bet apie iliuzijas/tikrovę/regimybę kalbėti – tai vaikytis Vaivorykštę – tu ja matai, bet jos niekada Nėra.
Saugumas būtinas, bet ir jis žalingas visuomenei – todėl kuriami simuliuoti atgrasymo modeliai – terorizmas, Rusija, banditai tykantis kiekvienoje gatvėje – bet kiek tai Tikra? Tikra. Žinoma tikra. Ten kur nėra priešu, juos reikia susikurti idant išlaikyti visuomenę mobilizacijos stadijoje. Karinė mobilizacija reiškia neišvengiamą karą, tačiau taiki mobilizacija – kur kas efektyvesnė priemonė išlaikyti jausmo įtampą, o kartu ir įtaikingą sąmonę.
Priešas visada buvo ir bus būtinas, net jeigu ištiesų jo likę tik pėdsakai.

Laisvės neapibrėžimas naudingas tam, kad būtų pasiųlyti trys telefonai ir pasakoma – rinkis, tai yra laisvė. Laisvės sąvoka degradavo tiek, kad ji tapo pirštu parodoma. Tiek Dievas, Grožis ir Tiesa. Visa tai liekanos, kurios prikeliamos iš naujo tam, kad būtų apibrėžiamos ir pateikiamos kaip Žinojimas, Tyrinėjimas, Kritika, Mokslinis diskursas, Studijos. Viso to pasėkmė – iliuzija, kad mes supratome ir suprantame ligšiolines epochas, o dar baisiau – kad mes apsibrėžėme geriau t.y. progresavome.
Išesmės visos didžiosios kategorijos/sąvokos ‘išlikusios’ iki mūsų laikų – nebylios. Jos tyli ir leidžiasi pripučiamos betkokia dezinformacija, taip atsiranda – ‘mokslas dar neviską žino’ ar ‘mokslas patikimiausias iš visų didžiųjų alternatyvų’. Tiesa – tai iškamša, bet pavojinga iškamša. Belieka ikišti ją į įtaigų konteksą ir stebėti kaip ji, savo nebylumu, jam pritars.

Ką turi galvoje M.Heideggeris sakydamas – ‘mes užmiršome Būtį’? arba kitaip – kaip konvertuoti šią mintį į mums suprantamą formą?
sakant ‘užmiršome’ kyla klausimas – ‘reiškia kažkada mes ‘turėjome’ Būtį?’ Pirmiausia nereikia suvokti to tiesmukai – ‘negi dabar nebeturime Būties?’ T.y. gyvename anapus Būties? Čia kalbama apie kitus dalykus.
Anksčiau aš minėjau apie Būties nuojautą – todėl Būties apibrėžimą čia praleisiu. Taigi – ką reiškia pamiršti tai, kas vienaip ar kitaip ‘švyti’ iš kiekvieno esinio kaip Būtis? M.Heideggeris teigia – metafizika nagrinėjo esinį kaip esinį – t.y. daiktą kaip daiktą, kuris man duotas (mano juslumui) ir pamiršo tai, Kame tas daiktas glūdi t.y. patį esinio pagrindą – labai supaprastintas pavyzdys: knygą mes galime tyrinėti kaip juslinę duotybę t.y. aiškintis jos sąvybes, cheminę sudėtį, nesuprantamų taškų (raidžių) išdėstymą ir t.t. – tačiau tyrinėdami knygą kaip esinį (t.y. fizines sąvybes) nematome to, kas sudaro knygos esmę – parašytos kalbos, kuri virsta savo esme mums perskaičius t.y. mūsų galvoje.
Kalba griežtai kalbant – neegzistuoja taip, kaip esinys – ji neturi fizinių sąvybių. Kas jeigu Kalba – tai Būties mums duotas buvimo būdas suvokiantis savo Būtiškumą? arba kitaip – Žmogus, kuriam atsiveria esinys, gali suvokti (kalbos pagalba) save kaip esinio ir savo buvimo Būtyje tapatybę. Arba dar kitaip – Aš ir esinys lygiomis teisėmis priklausome Būčiai. Taip mąstė, Heideggerio teigimu, ikisokratikai. Kaip tada mąstome mes?
Metafizika ‘pamiršo Būtį’ tada, kai save išskyrė iš esinių – kai atsirado Suvokiantysis (subjektas) ir anapus jo esantis Suvokiamasis (objektas). Tada pradėjo irti tai, ką ikisokratikai mąstė – kad esame tos pačios gamtos kūriniai taigi ir Būties vaikai. Kalba, kuria kalbėjo ikisokratikai iki mūsų laikų kardinaliai pasikeitė, taigi pasikeitė ir mąstymas, o mąstymas – žmogaus buvimas. Tai kokių žvilgnsiu žvelgė ikisokratikai į gamtą – pagarbiu ir nuostabos kupinu žvilgniu – mes žvelgiame kaip į instrumentinį objektą, kurį reikia paversti ’suprantamu’ – iš to kyla Tiesos supratimas. Tiesą, Heideggeris verčia kaip nepaslėptį. arba kitaip – buvimas tame kas tau atsiveria. palyginimui – mes Tiesą ‘žinome’, ikisokratikai buvo Tiesoje arba – įsigyvendavo į Tiesą.
Hegelio svajonė – mintis atitinkanti objektą (šiuolaikinė Tiesos samprata) – virsta realybė – nes Gamtos esinys iš principo negali atitikti mūsų minties, tačiau jeigu mes ji priversime – t.y. sukursime – jis atitiks mūsų žodinį minčių variantą – tik tai, ką sukūriau galiu suprasti – galima daryti išvada – Tiesa, Hegelio supratimu, yra kuriama, o ne atrandama, kaip įprasta teigti.

Būties užmarštis – tai ryšio nutraukimas su Gamta. Pamiršimas, kad esame Gamta, kuri suvokia save. (Šiuo atveju Gamta ir Būtis – sinonimai)

‘krečiu pokštus’ – taip atsakė Mačiūnas, paklaustas bankininko kuo jis verčiasi. pokštas arba ironija – kas tai? ar galima kalbėti apie ironija kaip apie ‘nesubrendimo’/'infantiliškumo’/'užslėptų kompleksų’/'cinizmo’/'realybės nematymo’ ir t.t. – pasireiškimą? kodėl ironija yra vienas didžiausių banginių laikančių nevien filosofiją? didžiulis, jei ne beprasmiškas, dalykas yra paaiškinti ironijos fenomeną. žiūrėti į juoką rimtai (kaip tai darė pvz. Schopenhaueris, mėgindamas gana primityviai paaiškinti juoką savo apskritiminiais brėžiniais; mokslininkai, kurie juoką kildina iš verkimo ir t.t.) – atrodo beviltiškos pastangos, nes tai nesileidžia pagaunama. tai kažkoks keistas gyvenimo būdas – viską matant nerimtai. sokrato gyvenimas gali būti pavyzdys paliekantis nuorodą į tai, kada žmogus prieina pasaulio galą – nelieka nieko kito – mirti arba gyventi. nedramatizuojant – kada ryškiai iškyla gyvenimo-mirties dilema ir pasirenkamas gyvenimas – atrodo nieko negali būti rimčiau už akistatą su ‘nebūtimi’, su niekuo. palipėjus iki aukščiausio gyvenimo taško ir pamačius viską plačioje panoramoje – tai lūžis, gyvenimo tragedijos ir beprasmybės zenitas – tai pamačius ir visdėlto pasirinkus gyvenimą – rimtumas lieką kvaila, Kitų matoma, bet tau atrodanti nerimta butaforija. mes negalime nieko paaiškinti tik mėtyti nuorodas. nuoroda ir ironija – sinonimai. visa, kas nutinka, nutinka tavo galvoje (nepretenduojant į subjektyvųjį idealizmą) – kažkas yra anapus galvos – tai mes privalome postuluoti – anaip nukryptume į viską-paaiškinančios-religijos gniauštus (tariu tai su pagarba).
taigi – po zenito rimtai gyventi nebeįmanoma, nes gręsia beprotybė. galų gale ir pats žodis ‘rimtai’ tėra nuoroda į tam tikrą jausminį-mąstymą – nuoroda į pasaulio filtro griežtumą.

galiu tik spėti ar Mačiūnas buvo palietęs zenitą. tačiau jo biografijos – kupinos tragizmo (gyvenimas minusinėje temperatūroje, mėnesius valgant vien obuolius, pašaipa iš kolegų ir t.t.) – ar galima teigti kad tai savotiškas pasaulio filtras – nežiūrėti į viską rimtai? manau Jurgis nujautė beprasmybės klodus tiek savo darbų, tiek pasaulio, bet juokas tapo vieninteliu prieglobsčiu šiapus. visas fluxus, kaip pokšto, menas – liečia kur kas giliau nei dauguma menininkų suvokia. netgi pats fluxus manifestas nurodo ir iškelia nerimtumą (tiesa, kaip atsvarą ‘rimtumui’). drįsčiau sakyti – ironija tai ne nuostata (tai greitai virsta cinizmu), ir ne filtras (visa tai tik pasėkmės), o giluminis gyvenimas pasaulyje su kuriuo nesutinki, kuris tau kelia tiek šleikštulį tiek džiaugsmą, kuris yra beprasmiškas iš pat pradžių – tai vienintelis būdas išgyventi. mes turime per daug tiesų, kad galėtume matyti netiesą – ir galop viskas nusibraukia, anihiliuojasi. suprasti fluxus reiškia suprasti pasaulio dramatizmą. o tada paklausti savęs – ar aš noriu toliau čia gyventi?

amžina (?) kova (pavadinkime tai – butaforine kova, nes kovojo tik vienaip mąstantys ir kitaip.) tarp tikėjimo ir žinojimo, kurią manosi išsprendęs XX amžius apsibrėžęs šias sąvokas. bet apsibrėžimas dar nieko nereiškia. tokių bandymų būta jau nuo naujųjų amžių – technomokslo pradžios. tačiau dabar, technomokslo klestėjimo laikotarpiu net ir gatvėje užkalbintas žmogus ‘tikėjimą’ priskirs religijai, o ‘žinojimą’ – mokslui (konkrečiai kalbama apie gamtotyrą). kodėl taip yra? kas yra ‘tikėjimas’, o kas ‘žinojimas’?
technomokslo epochoje įprasta tikėjimu vadinti dar abejojantį, netvirtą ‘žinojimą’ ar netgi – ‘nežinojimą’. kai tuo tarpu žinojimas – tvirtas ir neabejojantis pagrindas.
panagrinėkime tikėjimą (kokį dabar jį įprasta laikyti – religiniu) paanalizuoti detaliau. jeigu sako – žmogus tiki – turima galvoje, kad jis išpažįsta vieną ar kitą religiją ar jos formą (čia tik viena tokio sakinio interpretacija). supaprastinus – tiki, kad dievas/ai/tuštuma kažkur ir kažkaip YRA (dabar mes neapsiimsime nagrinėti kaip YRA, užtenka – tiesiog YRA). tikima, kad tai ko nematau/neužuodžiu/neliečiu/negirdžiu čia-dabar kažkur ir kažkaip (pvz. po mirties) galima turėti – matyti/užuosti/liesti/girdėti. arba vartojant technomokslo žargoną – ‘žinoti’, kad tai ko čia-dabar ‘nėra’ apskirtai kažkur ‘yra’ – arba – abejoju tuo ką ‘žinau’ (nes tikru žinojimu neabejojama).
pats laikas skirti – religinį tikėjimą nuo tarkim, mokslinio. tačiau patį žodį ‘tikėjimas’ subordinuoti religijai – yra nesusipratimas. kadangi mokslo siūlomas religinis tikėjimo apibrėžimas – tinka ir jam pačiam – ‘tikiu’, kad YRA atomas, ‘tikiu’, kad saulė karšta, ‘tikiu’ visatos begalybe – visas iki banalumo kišamas tariamas mokslo pasiekimas – žinojimas – tėra čia-dabar esančios gamtos tikėjimo įžodinimas. ‘nežinoti’, kad YRA atomas lygų beprotybei – tačiau niekas niekur nei matė, nei užuodė, nei lietė ‘atomą’ ir jo nematė net tie patys atomo apologetai mokslininkai. žinoma tai labai supaprastinta situacija, bet mes bandome parodyti, kad ‘žinojimas’ yra neįmanomas iš principo (nebent labai modifikuota ir siaura jo forma – t.y. čia-dabar pasaulis). net to paties ‘žinojimo’ apibrėžimas yra tam tikras tikėjimas – nuojauta to kas turi ‘tvirtą pagrindą’.
apibendrinus – tikėjimas versus žinojimas – blefas. nes, griežtai kalbant, nėra jokio žinojimo. mes tikėjome, tikime, ir tikėsime, nes tai pamatinis žmogaus buvimo budas. pamatinis ‘nežinojimo’ gelmės nujautimas. ir įsibuvimas į štai šitą jūros lopinėlį.

yra priimta skirti religinį dievą nuo filosofinio dievo. pastarasis visiškai nuasmenintas ir perkeltas į absolučios transcendencijos kontinentą. tuo tarpu religiniam (šiuo atveju – krikščioniškąjam) dievui – projektuojamos suabsoliutintos žmogiškumo etiketės ( dievas ‘myli’, ‘užjaučia’, ‘rūpinasi’ ar netgi ‘baudžia’, bet myli ir užjaučia taip kaip absoliutas t.y. tobulai). ar krikščioniškasis dievas nėra absoliuti transcendencija? ir taip ir ne. taip – jis nepažinus ir nepagaunamas žmogiškosiomis juslėmis/mintimis, žodžiu jis transcendentiškas žmogiškumo (imanencijos) atžvilgiu. ne – visdėlto išlieka kontaktas su tokiu dievu – jis apsireiškia žmogui. būtent apreiškimas yra tas tiltas tarp žmogaus ir dievo. dievas nusprendžia kam ir kur apsireikšti. mes čia neaptarinėsime, ką laikyti apreiškimu, o ką – tik šiaip tuščiažodžiavimu – tai rimtesnių žmonių užsiemimai. mums tik reikia skirti filosofinį dievą (arba – filosofo dievą) nuo krikščioniškojo.

ateizmas jau nuo žodžio a-teizmas – negimas to, ką teigia teizmas. arba kitaip – neigimas ‘dievo’ egzistencijos (’dievo nėra’). negimas moralinių kategorijų, kurias teigia krikščioniškoji religija (šiuo atveju visiškas paneigimas neįmanomas, nes ir aršiausiu save vadinančių ateistų gyvenimas – daugiau ar mažiau paklūsta krikšionybės suformuotai dorovės kultūrai (užtenka paminėti – ‘nežudyk’). bet ar pamatuotas toks neigimas? kaip gali ‘būti’ ir ‘nebūti’ arba – egzistuoti arba neegzistuoti (’buvimas’ ir ‘egzistavimas’ yra erdvėlaikio atributas) tai, kas pagal savo apibrėžimą – anapus laiko ir erdvės t.y. absoliuti transcendencija (nepaisaint apreiškimo, nes apreiškimas tik tiltas į vieną pusę dievo -> žmogaus. kalbos kad žmogus gali pasiekti dievą – beprasmės, kadangi tai šauksmas tyruose – niekada nežinai ar tai pasiekė dievo ‘ausis’, o pasak krikščionybės apologetų – gali žinoti tik kada dievas pasiekė tave). taigi ką ištiesų neigia ateizmas? neigia tai, kas pagal nesusipratimą yra priskiriama laiko-erdvės kontinuumo diktatui arba kitaip – priežastingumui. o mums jau aišku, kad absoliuti transcendencija (šiuo atveju dievas) anapus jo (I.Kanto garsioji frazė – ‘dievo neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti’ – reiškianti, kad iš principo nėra ką į-rodyti ir paneigti). čia reikėtų paminėti, kad skiriami du ateizmai – naivusis ir brandusis. naivusis ateizmas paklūsta tam nesusipratimui, nesuvokdamas, kad savo esmėje jis nežino ką neigia, bet neigia dėl paties neigimo. kitas, brandusis ateizmas – šį nesusipratimą suvokia, ir vengia žodžio ateizmas, o veikiau vartoja ‘žmogus be dievo’ (verta paminėti J.Girniaus II tome aptariama žmogaus be dievo problemą). šis terminas išvengia priešdeliui ‘a’ būdingo maištingumo. ‘žmogus be dievo’ – tai konstatavimas o ne pozicija prieš teizmą. savotiška tolerancija ir nežinojimo vietos užėmimas – ‘aš nežinau nieko apie dievą’ vietoj ‘dievo nėra!’.

žodinė ‘tikrovė’ reikalauja tikrovės postulato. netranscendentuojančiam žvilgsnsniui tokio postulato nebereikia. ‘matymas’ tai, ką teikia pojūčiai, arba kitaip – būnant tame ką matai – nebekyla klausimas. tik paprastas jausmas to ką ‘matai’. tai nėra instinktai, o tyla, kurioje balansuoji iki-žodinėje ir po-žodinėje realybėje. aukso viduriuko paieškos. tai galima vadinti ‘tikėjimu’ – bet turint galvoje ne tai, kuo šią savoką pavertė didžiosios religijos – tai labiau sakralumo išsaugojimas. leidimas daiktui-objektui-erdvei-žmogui būti. tiesiog būti. be pažintinio judesio. matyti būti ir ją mąstyti (kiek tai įmanoma) be pažinimo krislo.
mąstymas ir pažinimas nėra tas pats – senas posakis. bet ką jis reiškia? bet koks pažinimo judesys įrėmina objektą-daiktą ‘uždėdamas’ jam artikuliuotą simbolį-nuorodą arba kitaip – įžodina. apie tai buvo kalbėta – būties negalima mąstyti (mąstymą suvokiant kaip į-žodinantį veiksmą (arba dabar mąstymo sinonimu tapusį – pažinimą)). nes betkoks mąstymas skleidžiasi kalbos-simbolių pavidalu. galima mąstyti šį daiktą (nutolant nuo pačios būties), galima jį pažinti (sunaikinant jo būtį) – bet būtis liks nepagauta. ką reiškia žodis ‘būtis’ tada? kaip ją ‘pagauti’? ką vadinti būtimi? pats žodis neturi atitikmens realybėje (suprantant šį žodį tradiciškai). būtis nėra objektas (jeigu suskaldysime realybę į subjektas-objektas). tai veikiau nuojauta. matant konkretų medį ir nujaučiant (ne kokia nors mistine prasme) apie jo būtį. žodis ‘būtis’ – tikriausiai vienas sudėtingiausiai suprantamų žodžių filosofijoje. reikalaujantis iš kiekvieno asmeninės patirties. tai ne formulė, kurią išmokęs gali išspręsti uždavinį. ir į būtį pirštu neparodysi (kaip to norėtų daugelis). kam patinka – tai tuščias žodis. bet apie šį žodį daugiau nei du tūkstančiai metų sukasi mąstytojų gretos.
kitas žodis nusakantis būties nuojauta – tikėjimas. vėlgi – ne krikščioniškasis. tikėjimas būtimi išlaikant čia-topiškumo sakralumą. ‘būties’ ir neapibrėši. galima rašyti daugybę knygų apie vieną ir tapačią nuojauta. kiekvienas ją supranta kitaip – ir aprašo kitaip. čia bendro vardiklio nereikėtų ieškoti (’visos filosofijos šneka apie tapatį tik kitais žodžiais – jas susisteminęs rasiu ‘tiesą’ ‘). kiekvieno mąstytojo interpretacija skiriasi – visa tai skleidžiasi žodinėje ‘tikrovėje’, o už jos – šaltinio vanduo – būties (nuojautos) buveinė. aš matau šitą vandenį ne taip kaip tu. tarp mūsų (griežtai kalbant) tvyro neperžiojanti tuštuma. mes niekada nerasime vardiklio, taigi ir – tiesos. galime susitarti dėl vardiklio (ir tuo pačiu – tiesos), jį išrasti, bet ne rasti. taigi šiuo požiūriu – visi unikalūs su savo pasauliais, turintys vis kitokią būties nuojautą.