taškas

kertiniai akmenys. kartoju ‘juokas’ juokas ‘juokas’. ir nuostabu. ir šlamštas. ir kariaujame ir nieko. tik basos pėdos pavėsyje. ir velniop. ir gera. ir išbudinti sviediniai skrodžia erdvę. nuplėšia mano kaušą ir aš pauostau smegenuosna įkritusį šapą. o dabar nusispjauk. nes ne tau tai. verbaliniais mostais komanduoju savo veidrodžiui. ir nieko. klauso. o rytais išsiplaunu dantis ir vėl diena. bet apie dieną ir dantis sukasi. ratu. o kai nuobodu. duonos raukšlė ir žaidimai. pasakorius vieną rytą pasimirė. ir tada gimė. iš naujo. vėl gimė. į ką gimė klausiate. ir vėl vėl tuoj tuoj užčiuopsime gyslą. ir kirpt. šypsena veide. o kam tai. visai kaip man. visai. ir sustojimai galėjo buti vakar. bet šiandien mes progresuojame. šiandien mes maištininkai.šiandien mums trūksta žaidimų. duonos. bet ir gerai. pagalvoja vaikas. ir kam tai. ir kodėl vakar. juk šiandien saulė. ir dangus. ir jūra. ir voliotis jau negalima. žengti kareivišku žingsniu priekin. tegul bėga pagalvoji. nes už galvojimą baudžia. o aš turiu Kaika. turiu. tiksliau mane turi. jūs suprantate apie ką visa tai. nusispjauk. ir kalbėk kalbėk savo galvoje mano žodžius. kol tai įlys ir sukursime dar viena šudeli. iš žodzių. kaip jėzus. šūdų šūdelį. bet vėl pagalvoji. ne apie tai pasakoju, galvoju. ir ne beprotis galvoju. ką aš veikiu. tik mąstau. galvoju. bet naivume vis šis tas. ech. ir dar pagalvoji kodėl vakar išėjo. juk būtų toks puikus rytojus. bet visada ir tai nutinka. nes neskaudu rinkti riekes. ir grūsti grūsti. o poto žiūrėti. i tv, pc, letenų paveikslą, rėkavimų šou, garso triukšmą. ale įdomus tas juokas. nuolat gimes. nuolat. net kraupu dėti žingsni. nes ten jis. vėl ir vėl. ir užsičiaupi ranka. ir apsidairai. gal čia ne vieta ir ne laikas. galvoji. vėl. o tada ateina ir sako: rytojus. susidedi mantą ir šlakštaisi žodžių vandenyne. nei lietaus nebereikia. ach. zvimbia mano patefonas. be elektros. nes nesupratau elektros. ir nereikia man sako. sako vis. rytojus. o man taip idomu vakar. net galvą niežti. tada išlipu iš vaikų dėžes ir ropšnoju žalią žolę žalioje pievoje. o man sako beprotis. nu sakau. galvoju tai yra. be žalios žolės gyvas nebūsi kartoju sau, kol patikiu. ir triukšmas koks. elektros nepažįsta o žalią žolę ropšnoja. kur girdėta pagalvoja dėdulė. ir susisuka į savo miegmaišį bažnyčioje. miegas. vėl. vakar buvo. o atėjo rytojus. bet savo kvailumo klausiu: ar yra kefyro. na bet apie rimtus dalykus tu neišmanai, man atsako. na taip. ir tada vėl pagalvoju. gal tie kertiniai akmenys balionais pavirs. o jei ir pavirto, tai atiduosiu duoklę vaikui. iš kurio gimiau. į kurį ir mirsiu. ir tada nusikvatoju sau. nes pamečiau duris. o raktą radau.

Vieną rytą, brendant per pabirusį sniegą, sutikau medį. Išgalvojau jo akis ir lūpas, ir jis pasakė, kad veltui gaištu laiką projektuodamas save į Jį. Veltui bandau sniego kantrybę, mindžikuodamas batais, su muzika ausyse – ne čia tavo namai, man sakė. Prisėdau ir atverčiau lapą – medžio kūno reinkarnaciją ir lapas tapo suprantamas. Tik čia aš galiu kalbėti, brolau, toliau kalbėjo jis, mano krauju sukuriama visata. Mano gyslomis sruvena Pažinimas ir Dievas, ir Tiesa. Ar to ir ieškai? Tau nejauku, bet pažįstamas šis jausmas, vėsų žiemos rytą, įvardijęs tai šalčiu supratai, kad yra būdas jaukumą susigražinti mano sesų baltiniais ir mano vaikų kailiais. Ateini čia ir klausaisi, ir ieškai vis klausdamas. Ir nesuprasdamas, kad citatos, tai tiesiog begalinio noro prisidėti prie Tiesos ir Pažinimo euforijos kristalizacija. Ir ne tu tai sukurei, tiesiog radai palikta ir dabar kamantinėji mane,- tęsė jis, kad išduočiau tau savo paslaptis. Tavo klausimas ir yra atsakymas, drauguži. Tyloje įsiklausyk, kas kalbama mano brolių lapų šnarėjimuose. Ne pasaulio kurti susirinkome, ne Tiesos ir Begalybės suprasti, bet žinau, kad tu tuo niekada nepatikėsi, o ir nereikia. Tavo pasaulis – sudėliotas į lentynas, o tu tik uždėdi paskutinius taškus.
O dabar nurimk – viena kalba kalbame, viena tyla tylime, todėl paklausk ar mano pasaulyje liko vietos atsakymams. Klausk, kiek praeities gyvenimų turėsi patikėti tam, kad sukurtum jų plytomis savo tvirtovę. Saulėtą viziją, vis pamirštant, kad Laikas, praleistas gyvenant, buvo tik laikas praleistas atsakymų supratimui. Atsakymų iš mano kraujo ir kūno gimstančių. Bet dabar tu čia, reiškiasi dingo užtikrintumas ir visatos platybės nebe tokios bauginančios. Tu tai matei ekrane. Ekranas tai sapnas vykstantis tikrovėje, todėl tavo baimės virsta iliuzija ir atvirkščiai. Ir Atsakymai diktuojami žinančiųjų nebe tokie svarbūs ir raminantys. Todėl atėjai čia, į medžių užuovėją, klausytis jūros, ramiai tylėti ir būti. Kodėl? Kodėl tu čia? Supratai, kad mirtis, ta iliuziška mirtis ir yra visata, kitais žodžiais aprengta. O susitikimas su iliuzija – sunaikina ir ją ir tave. Iliuzijos prieglobstyje dings atsakymai ir liks tik klausimas. Klausimas cituojamas ir užduodamas nuo pradžios. Tai didinga iliuzija, pats didingiausias Dievo virsmas žmogumi ir žmogaus virtimas Dievu. Taškas, vienas vienintelis klausimas ir tik uždavus tą klausimą galima dingti. Išsibraukti save iš gyvenimo karalystės. Aš žinau tai, net jei pats esu tik vienišas mėdis, laukiantis savo eilės knygų lentynoje ir rašto paguodoje. Ir dingti išrėkus save ir yra mano vizija, mano kukli ir nesuprasta iliuzija.
O dabar užversk lapus, nes mįslės turi likti mįslėmis. Užpylus cemento – miršta žolė. Įjungus ekraną – miršta tikrovė.

Žiūrint, į ką viskas pavirto, vis klausimu atsisuki į ateitį – verksmas ir tyla pro šalį lekenčio trupinėlio saulės. Gal kažkada ištrips ir lietus, ir sąmanos kapstysis po uždengtais pelenais, bet kažkada tikrumo vizija išblės, lyg gyvenimas su aštuoniais liūdesio priepuoliais. Kažkada, kažkada, kartosi mažyliui, pasakas sekėme, žiedus dalinome, tikrovę matėme. Vis leidžiantis ten, į priekį arba ten, atgal. Ir supratimas laiko išves iš vėžių judančio traukinio. Perdėtai reagavome ir reaguojame, kuždėsi ir vėl jausiesi tikras, kad žibintai – ne tavo garbei.
Kava ir cigaretės, kasdien, po truputį laukiant. Taip? Tavo mintys dabar mano kalba kalba. Verdančiam virduliui sustojus – kur dingsi? Ar dar gyvenimo užuomazgose, nesunaikinome gyvenimo? Ne? Visa tai retorika, nes pilnai suprantamas atsakymų negalimumas. Tik klausiant ir klausinėjant – jūros, debesų, dievo, subatomų ir rankšluoščio, ramiai gulinčio šalia kojų, žvilgnsiui krypstant į veidrodį – matant ir nesuvokiant. Matant ir nesuvokiant. Kas tai? Liūdnas žvilgsnis ar tiesiog Kitas gyvenantis Manyje? Ir vis klausiant, klausiant..

Kavai baigiantis ir cigaretei laukiant – įdomus tas paminklas rūškanu veidu. O jeigu vieną dieną rasi savo nuotrauką – džiaukis, nes mirtis žvelgia į tave.
Cigaretei rūkstant, rymant ant balkono krašto, įkvėpi ir idioto žvilgsniu žiūri vis kartodamas – šypsokis, tavęs niekas nemato.

Keistai būnant ir žiopčiojant, nieko nepasakant, nieko neišreiškiant, tyliai susikaupus, matant debesis. Sugalvojau šitą rytą ir vieną dieną sugalvosiu rytojų – savo vizijų pakraščiuose, sugalvosiu ir ramiai padėsiu į lentyną, kur tarakonų šešėliai ir mirčių bibliotekos. Nuotaikos giesmei giedant, sušąlusiai pirštais rūkant, žiemos sutemose žvelgiant – vieną rytą, vieną išsvajotą rytą, sukrautais sąsiuviniais ir pieštuku nuspalvoti ištaigingą manifestą, įdėjus empirizmo ir racionalumo priemaišų, sumaišius į vieną tašką lipdyti trigubą spiną ir toliau prisidėti prie Taikos ir Ramybės vizijos.
Melas.
Niekada to nebuvo ir vakarui kalbant, atsisėsti šalia akmens – jo tikėjimas svarbiau. Raišas tas Balandis, raišas ir neuronų impulsas, kurio tiesa man suteikia tikrumo įspudį. Raiša ir pati vizija, sugalvota kalba išreiškštas tikėjimas vis virstantis ir virstantis poezija. O stebint, žiūrint ir spoksant, supranti, jog vakar pagrindžia šiandien, nors ir nei vieno, nei antro mano dabartinėje patirtyje nei kvapo, tik pasaulio akimirka niekaip nesustabdančiu Laiku žengianti į mane.
Ir tai buvo melas.
Iliuzija, kurią mes taip gražiai išgyvenome, iliuzija, kurios taip ir neapsibrėžėme, iliuzija, kuri liko už neperžengiamos imanencijos-transcendencijos bedugnės.
O vaike, pakirptais sparnais, labas rytas. Nugyvenk šiandieną anapus melo.

O Dabar išejo išprotėti. Neperžiangiamumo ribos ieškoti. Ir kuo jūs gyvenate? Šią dieną, kaip ir visas dienas, verta įdėti į taupykle tam, kad rytoj galėtum kurti iš to patirtį. Patirtį.. Patirtis, mano drauge, yra tai, kieno akimis žiūrima, o tada ir ateina Aš išnykimas. Va taip, paprastai, poetizuojant savo išdidumą ir tikrumą. O rimties akimirką, užsikaisti kavos ir paiimti paskutinę cigaretę iš virtualumo rojaus.

Meldžiau sniego. Ir gavau, nors meldimasis tik rūškanas veidas mirusios varnos. Rimtai speliojant – čia, dabar. Kieno šitas balsas tavo galvoje? Kieno išlaipintas desantas naikina tavo kontingentą? Tai ir atsakymas į ‘kuo gyveni’..

Toje ramybėje, klausantis tikrovės. Niekada ir nebuvo išsvajotojo pasaulio, išsvajotosios vizijos. Pradėti nauja gyvenimą, naują viziją ir vieną rytą ją sunaikinti. Va taip. Paprastai. Ne pergalių skinti atėjome, ne pernešti savęs per jūrą. Tik stebėti ir nugyventi dieną šimtu dešimt procentų. Sako – kol tiki ateitimi, gyveni, o nuovargis niekada nieko nereiškia. Ir žmonės klysta. Kur dingo išsvajotoji Laisvė, Tiesa ir Gėris? Čia ir dabar, tai jau nieko nereiškia. O tyla man sako, ramiau drauguži, bus ir tavo valanda. Ir toji valanda bus tavo draugas. Nuovargio tikrovė ir mirties vizija. O mano draugai žolėse klausia – brolau, kada tu mirsi? Nežinau, sakau, o jūs?

Ir vieną rytą, supranti, kad vizijos tėra vizijos, kurios palaiko buvimą. Šypsantis apsisprendimas ir tiek. Šypsantis jūrai ir gyvenimui. Šypsantis mielajai ir pačiai šypsenai.

Rytui auštant. Sėdint ant kopos smaigalio. Nusukus veidą nuo saulės, perdėta ramybė klausantis. Tyliai prigulant. Padėjus veidą prie smėlio. Ir taip atsiranda pasauliai – kuo buvau, kuo būsiu, kam meldžiuosi ir prieš ką užmerkiamos akys. Šitą rytą, palikus pėdas, palikus medžius ir ošimą, persikeliame į nieką tam, kad būtų sugalvota dar vienos dienos pabaiga. Nesušalę pirštai, nesujauktos mintys, ne maisto stygius – tik ramybė klausantis, pamirštant ir būnant. Verčiantis per galvą sutiktais smėlio kruopos pėdsakais. Linguojant pavėjui, tikint gyvenimu – mūsų šis pralaimėjimas. Nuo įsivaizduojamos pradžios iki subliuškusio galo – tik pėdsakai, kuriuos nuplaus jūra. Nėra ko liūdėti, man sako. Žinau, atsakau. Tik sutryptomis vizijomis nebekuriu išsigelbėjimo. Tada kada, manęs klausia. Pralaimėjau iš pat pradžių, sakau, dabar tik laukiu, bet tai ne abėjingumas, nei neviltis. Sugalvotas juokas, sugalvotais žandais ir viskas ko reikia – tik sėdėti ant kopos ir kelias sekundes gyventi. Užtenka penkių sekundžių gyvenimo – keletui metų išgyvenimo. Paprastai, bet nuoširdžiai, sujaukiant tikrovę ir išsigąstant. Nuo to laiko lieka surankioti žaislus ir belieka melsti laiko spėti užsidėti kuprinę. Štai kodėl mąstymo savižudybė – garantuotas laikas sudėlioti taškus. Neperdedant ir neterliojant. Vienas taškas ir šypsena. Ramiai priglundant prie žemės ir išdidžiai pasakant – labas rytas.

Supatimo veiksmas visada išduodą sumišimą. Sumišimą, kad vis dar kalbi. Kad jau nebemoki tylėti. Ir šiam rytui atėjus – pasižadama prieš saulę ir debesis. Be palydos ir odžių, visiškame vienišume, pasižadama grįžti. Ne per daug tylėti ir nebekalbėti. Nebevaidinti cemento ir nenaikinti skruzdžių. Sugalvoti savo gyvenimą ir sėdėjimą ir išpasakoti per penkias minutes. Atsisakant pasaulio ir pakeičiant jį savuoju. Taip gimsta religija, bet mūsų galvos per menkos kitokiai alternatyvai. Žongliruojant tikėjimu ir valdant minias, tik tam, kad žonglierius galėtų gyventi. Ir tada man mieloji sako – tai mūsų karas ir mūsų taika. Bet šitą rytą aš pamiršiu apie tai ir pilsiu į saują smėlį, ramiai stebėdamas vykstantį procesą – nuo laiko prie laiko, gimstant laikui ir kartu gimstant dar vienam rytui.

Rimtai kalbėti apie vėją – reiškia neišgyventi nei dienos. Sumišimo galvoje išbarstymas – toks likimas, toks susivokimas. Kalbėti reiškia susivokti. Ir atėjus išėjimo laikui būti pasirengus – susidėti kuprinę, palikti dantų šepetėlį ir nusišypsoti pasiliekantiems.
Neparduok sielos, man sako. O aš galvoju, kad sielą išmainiau į dabartį, į prisiminimo šventumą ir pamišimo dabartį. Niekaip nelipant, visaip tiksint, parengtais scenarijais – čia ir dabar – pamiršimas kalba, o tu tyliai prisėlini prie noro ribos ir pakuteni su šiaudu ir sugalvoji giesmę apie trypsinčius skruzdžių vaikus
palei sieną, vardan
to, kas buvo, vardan
to, ko nebus,
tik išpylus ramybę, priglaudi
savo tikėjimo riterius, sugalvotais veidais
ir sugalvoji, kad viskas – tik dingęs pasaulis begalybės vizijos laikais.
Ir tada pastukseni į duris, lyg atsiprašydamas, ir ramiai užlipini savo gyvenimą ant kabliuko, tam, kad atėję vaikai rastu su kuo žaisti, nes dingęs pasaulis – smėlio dėžė vaikų norams. Nepaisant sukilimų ir sulyginimo žymių, nes viskam rastis nebėra laiko.

Einant. Rymant. Prie medžio, kurio galvas įsivaizduoji. Ateiti ir prisėsti šalia, lyg turėtum ką pasakyti. Tada sugalvoti burtažodį ir sunaikinti rymantį rūką. Sumaišius vaizduotę į trigubą spiną, kurio kryptis liks paslėtą, nuo žvilgsnių, rožinių kvapų ir melancholijos. Taškas, sako, galvoje. Nuolatinis taškas raižantis smegenis ir rytoj, mes jau būsime čia, gyvendami ne savo gyvenimus, statydami ne savo karkasus, ir nuolat kartojantis, nuolat kyburiuojant ties bedugne. Taip grįžta mūsų išprotėjimas, tarytum būtų laukiamas ir suprantamas.
Kažkada mano supratimas dingo. Ir dabar, čia sedėdamas, naikinu tašką, kad pabudimas į rytojų taptų įmanomas.
Gerai. Dabar prisėsk ir kalbėk tu. Aš čia sedėsiu ir, lyg suprasdamas, linguosiu pavėjuj.
Tiek jau to, žinai, aš sugalvosiu ir jūrą su medžiais. Dabar.

Vieną gyvenimą pabudus
Tyliai
Prieiti prie rasoto lango,
Pajutus liūdesį,
Pakelti pirštą
Ir braukti
Žybsinčias akis,
Spindinčius plaukus,
Matantį žvilgsnį.
Sustoti.
Įkvepti
Ir vėl braukti,
Lyg paišytum tikrovę,
Lyg rytojaus nebuvo.
Ir
Ramiai nusišypsant, stebėti,
Praeinančius gatve žmones,
Ir jei,
Nors vienas pažvelgs į tave pro nupieštą stiklą,
Reiškia,
Paveikslas geras,
Gali dabar,
Ramiai grįžti,
Apsikloti
Ir užmigti.

Žengti žingsnį. Tokį paprastą likimo žingsnį. Susitaikymo žingsnį. Žingsnį, kuris įeis į mirties istoriją, nes padarysime iš to artikuliuotas išvadas. Niekam nerūpės tavo sedėjimas niekados žemėje – iš medžio sukuri tūkstantį medžių, iš žmonių – tūkstantį stebuklų, iš žolių liekanų – pievas su gėlėmis ir skraidančiais flamingais. Mano sedėjimas čia, gamtos parodijoje, mąstant apie laimingumą, apie tylą ir supratimą. Visa tai, vieną rytojaus rytą nuplaus vandens purslai. Ir išgyvenimas, kuriuo mes didžiavomės, ir dėmės, kurias, beprotybės pagauti, paišėme ant kaktos, ir tyla – tai bus pamiršimo žemė. Išsilaipinus lyg niekur nieko, sugalvotų žibintų karalystėje – sutrūkinės visi varžtai ir tikrovė. O mes sedėsime čia, prisimindami su pagarba. Taps nesvarbu paminklai ir odės. Visiškai paprastai – tik tyla stovint prie kapo ir pašnibždomis girdint – “Aš čia. Gyvenk, mirties vaike. Tikėk, ramiai, be iliuzijų su vinimi rankoje. Ir vieną dieną išsilaipinsi, žengdamas žingsnį.. Prisimink mane. Tik tiek reikia, mums, niekieno žemės gyventojams. Prisiminimo, be paminklų ir odžių”.

Brizdamas per tirštą rūką, pagauni save, kad tik prisiminimai iš niekieno žemės, kurioje buvai ir į kur gimsi – padaro žmogiškumą pakeliamą. Be sužalotų lemingų ir sutrypto asfalto. Be atšvaito, tik dėmė. Užsidegi cigaretę, kad nepamirštum kas būsi. Pasenai, man sako. Mes visi pasenome ir pavargome. Nuovargis ir rūkas – su šia kompozicija užsimerki ir atsimerki, kad išlaikytum blaivų protą. Ir tada prisimeni, kad ne laiku matuojamas gyvenimas. Paprastai ir subtiliai – gražu, paklausi. Gražu, atsakai. Ir dingsti rūke.