taškas

Trigubas smūgis išeinančiojo sąžinei – pasaulis dingo, tikėjimas mirė, nepastebėtas vaiko žvilgsnis. Tą dieną atsitinka nesuprantamybės proveržis – lyg gyvenome, lyg juokėmės, lyg užtektinai pamiršome. Dabar, važiuojant pro namų sienas, sudreba širdis – aš to nepastebiu. Tiek kartų praminti takai, išdildyti sieloje, tiek anoniminių veidų nužvelgta. Sustojimas – jau praėję laikai. Išlipimas – sugalvota praeitis, mąstanti apie dabartį. Nemačiau to, galvoji. Taip tylu dabar, skambant muzikai, pasiklydus ir vėl atsiradus. Stovėti rugių lauke, ties bedugne, ir žvelgti į vaikus – tiek liko – pesimizmas kalba. Ištiesų liko daug, net skausmas galvoje, kiek daug. Tik toli gražu ne viskas nužvelgiama vienu mostu.
Ta diena susitraukė į kumštį ir tada, aukščiausioje minties pakopoje, įvyko laukta anihiliacija, išspinduliuojanti nežinojimo kvantus.
Tą dieną mes pasenome.

Tarpe tarp prasmės ir beprasmybės visada atsiranda abejonė – kam juokiamasi, kam dedamas taškas ir kas viso to iniciatorius. Rašyti reiškia sekti pasakas, kuriose tik tu vienas esi ir herojus, ir nevykėlis, ir abejingasis. Rašyti reiškia nekęsti to, kam uždedama sąvoka. Naikinti savo pasaulį vardan šventumo, kai galų gale lieki tik su žodžiu galvoje ir derini jį, lyg stygą, su tikrove. Tikrovė subliuško tokio žmogaus galvoje. Jis tai žino. Jo mintys, derinamos ir atsargios, ruošia savo susinaikinimą. Tai vadinama savižudybe. Laiko sutrumpinimo realybe. Ir, tariant, kad tai įmanoma, mirties pasireiškimu. Visada prasilenkiama. Visada pasakos tik tolimas aidas įvardytų pojūčių, kurių įvardijimas niekada neatitinka. Taip gimsta manymas, kad galima pasaka. Kad galimas atitikimas. Kad galima kančia. Visa kančia gimsta iš patikėjimo pasaka – savo ar kitų – tai lyg tarpas tarp dviejų krantų, kuriuos skiria begalybė. Mąstymas susinaikina. Naikinimas vardan patikėjimo savo individualumu – kas naikina, jei ne Aš. Ir galiausiai pasaka, kad nėra nieko, jokios tikrovės, jokio saulės spindulio anapus manęs ir kad tikrovė negalima be mąstymo. Taip, mes nuolaidžiaujame savo susikurtai intuicijos sąvokai, bet argi neigimas atsiejamas nuo teigimo. Pats mąstymas susikuria kraštutinumus – laikytis jo įsikibus, tai prarasti tikrovės pozicijas. Saulė vistiek šviečia į mano veidą. Ar mąstymas iš tiesų garantuoja egzistenciją ir nemąstanti egzistencija neegzistuoja? Vis gi kas pirmiau – mąstymas ar pojūtis – galimas tik neleistinai supaprastinus laiką t.y. įvedus chronologinę skalę. Vis dar laikantis laikiškumo principo ir dedamas pagrindas, ant kurio kuriamos sugalvotos istorijos. Tikrovė neegzistuoja be mąstymo – reiškia laikas ir erdvė taip pat. Ir kas, jei vieną dieną paaiškės, kad rytojaus taip niekada ir nebuvo? Ar ne dėlto priimamas mąstymo sprendimas susinaikinti? Dėl paaiškėjimo, kad pasakos pakeitė tikrovę ir mes jomis patikėjome. O tikrovė – kantrus, bet teisingas padaras, visada grįžta savo sunkumu ir sudegina laikiškumą ir išmeta į amžinąją dabartį, kurios mąstymas nepajėgus suprasti, o supratęs savo klaidą – gali pasitraukti iš mūšio lauko, lyg sakydamas, kad visą laiką gyvenau kitų pasakose, dabar atėjo laikas susigalvoti savąją ir išdidžiai sutikti tikrovę ir saulės spindulį, bet jau šiek tiek išsilaisvinus. Taip gimsta mąstymo savižudybė, taip ji ir miršta – tą trumpą akimirką, kai krentama į begalybę.

Žinai, tas laikas kada kasėme duobes žuvusiems mūšyje vabalams – mūsų pirštai juos traiškė, o jie gelbėjosi kaip sugebėjo. Nelygi kova, sakai. Nelygi. Ir vartant nuotraukas kambaryje – užfiksuotų akimirkų liūtis. Kas liko iš to. Stoiškai stovėjome ir pozavome, kad išlaikytumėme savo akimirką ateičiai. Vienas puslapis po kito ir mėginimas prisiminti. Jau tada, kai nemokėjau vaikščioti, buvau nukreiptas į objektyvą. Gal tada ir pasiliko visas mano Aš – dar kai nebuvo jo nė pradžios – gulint lovytėje ir stengiantis išgyventi.
Vieną rytą pamiršti išsiplauti dantis, išgerti tabletę ir sukonstruota šypsena pasileidi gatve. Vieną rytą, kai ir paukščiai pamiršta kalbėti. Tą rytą lauki vakaro. O vakare suleidi pirštus į plaukus, ir judini lūpas be jokio garso, kad neprižadintumei sienoje laukiančių draugų. Sukuriamos baimės nors trupinėliui šoko, kad suprastum, jog reikia to. Verkiant reikia. Ramiai sėdint ant sofos ir žiūrint į knygą – kitų mirčių amžininke. Tą rytą eini apleista gatve – tunelis skiriantis tikra nuo netikra ir vedantis visada į save. Ir jausmas, kad kažkada čia buvai ir bėgai link ten kur baigiasi pasaulis, norėdamas išsklaidyti abėjones, kad visa tai tik miražas – nebuvo nei tunelio, nei sapno, nei mirties. Vieną rytą, kai paukščiai pamirš giesmes – sedėsime, saulei leidžiantis, būčiai tirpstant, vandeniui nutylant, ir tikėsime savo prasminga misija, kurios geluonis taip ir liko neištrauktas.

Tenka pripažinti, kad nelabai kas ir liko iš nuotraukų laikų. Iškreivintos akimirkos žavesys. Ir neįtikimas prisiminimas – ar tai buvau aš – taip ir liko problemiškas. O vakarui atėjus, suspenduoji gyvenimą į vieną gniužulą ir klausi – o kam tai įdomu ir supranti, kad ne man.

Tikėjimo niekada ir nebuvo per daug. Vis atsimenant paskutinę vasarą, deginat laužus, lyg norėdami sudeginti savo ateitį. Ateitis buvo tik miražas, perbrauktomis akimis, kad nesimatytų sielos. Neveltui gėrėme vyną išsilaipindami iliuzijų žemėje. Tai buvo paskutinis akordas, kuris taip ir neįvyko ir dabar, sėdint čia, bangų pašonėje, suprantu, kad varpai ištiesų neskamba. Jų surūdiję nuo gyvenimo viduriai, negali skambėti. Tik jaunyste prisimenant, jų akyse mirties troškimas. Niekada nežinoma strėlės kryptis, nors ir taikantis, paleista – ji dingsta. Už jūrų marių, kalba mačiutė, o tu gražiai pritari. Tu užaugsi ir būsi, sako ji, o vaiko galva vis linksi. Tu būsi ir mirsi ir vaiko galva sustoja – pakartok, močiute, nežinau kas tai. Vaikeli, tai tylus sapnas, nuo vienos begalybės iki kitos ir tu žengi žingsnį tūkstantį myliu, sugalvodamas vienišoms saloms pavadinimus. Bet močiute, ar tavo žingsnis jau žengtas. Ne, bet kai tu būsi, o aš ne, aš priminsiu tau tavo jaunystę, kaip mes sedėjome ir kalbėjome apie gyvenimą, kurį tu gyvensi. Viskas paprasta, mano berniuk, tai ištikimybės testas – gyvenimo ištikimybės, bet tau užteks jėgų įveikti ir tai, sakau tau, užteks. Niekam nesvarbu kur tu eisi, kiek minčių pilių pastatysi, nepamiršk – tai buvo didingi laikai, nuo pradžios iki galo, prisimink draugus, kurie dėjo tavo smegenyse savo žymes ir tyliai linksėjo, kad tu suprastum. Vėliau jie dings, o tau teks vienam pasitikti ramų sapną, kad išbarstytos vizijos grįžtų. Aš išgyvenau savo karą, drauguži, sako ji. Dabar lieka išgyventi tau.

Tą dieną paskutinį kartą ją mačiau. Ramus žvilgsnis į jos kapą ir sugalvoji save jos vietoje. Paprastas žingnis ir tu čia. Mėgaujiesi sapnu ir žengi tūkstantį myliu, pas savo mylimąją. Kuri ramiai patyli ir jos žvilgnsnyje sudėta tūkstančiai tūkstančių paguodos žodžių. Aš čia, sakai, o mylimoji linksi – taip tu čia, turiu tau daug papasakoti. Ir mes prisedame ant uolos, kad vandens purslai pasiektų pėdas. Nepavargai? Aš čia ir tai viskas ką reikia žinoti.

tykus asfaltas. žengiamas žingnis ir išnyra pasaulio euforija – kalnai, kurių niekas nematė, žolė, kurios niekas nemindė, medžiai su tyliomis akimis. Kiekvieną pastato plytą pakeiti tūkstančiais žvirblių siūbuojančių į saulės tiksėjimo ritmą. Kiekvienas veidas – unikalaus buvimo įrodymas. Pamąsčius – unikalūs jie sukuria unikalų mane iki kol tai nepaskelbiama per reklaminį stendą. Tada atsisėdi ant grindinio ir tyli, savo tyla užgoždamas visą griaudesį – pasileidi mąstymo srove, kurdamas tai, kas sukurta ir kartoji – ‘vardan patirties’, vardan čia ir dabar sušąlusių pirštų. Tiksime lyg sugalvotame sapne, nerasdami kur pastatyti savo automobilio – gyvenimo greičio simbolio. Už stovėjimą tenka mokėti. Kiek paralelių, pagalvoji, vardan ko sėdžiu ir rašau, paklausi. Ir sutikęs žvilgsnį, nepastebimai šypteli. Tu matai ir žinai, tai, ko nematau ir nežinau. Niekieno nemokamas gestas išreiškia daugiau nei armija šaunuolių, iškalusių tekstą. Ką manė Jėzus, gundydamas tokias minias? Negi ištiesų manė, kad Kalba? Jei nebūtų pasekėjų – būtų tapęs dailide ir sukūręs išties didžius kūrinius. Viskas būtų taip ir praėję, jei ištiesų būtų buvęs didžiu žmogumi – prieš savo mirtį, smagiai nusijuokęs ir padėkojęs už suteiktą galimybę dalyvauti tokiame šou. Per didelis rimtumas sunaikina ir paskutines žmogiškumo liekanas.

Amžinai čia sedėsiu, gerdamas vyną ir gurkšnodamas vaizdą. Lyg nieko ir nebūtų nutikę. Lyg viskas dabar ir dabar yra tai, ko nėra.

Tyliai sėlini užkoduotais žolių lapų paviršiais, basomis kojomis, barstydamas mirusiųjų pelenus. Išgalvoti pelenai, išgalvotos mirtys. Susikaupęs lieti lapo stiebą ir sugalvoji, kad tai išgyvenimo diena. Saulei spiginant plaukus, vėjui raškant tikrovę – atsiguli ir prisimeni puolusius angelus, pakirptais sparnais ir atsisuki į žemę. Įkėpi ir nurimsti – taip, dabar pasaulis apribotas, aš įstačiau jį į ribas. Savimi apibrėžiau žemės kvapą ir išlipau į niekieno žemę – tyli akimirka tarp fronto gaudesių. Tykus susikaupimas prieš išgirstant sviedinio gausmą. Rytoj bus taika. Bus taika. Net pirštai virpa nuo tokios minties. Taika – kartoji galvoje ir girdi, kario riksmą, nuplėštomis kojomis. Dabar gamta aprengė mane civilio drabužiais ir sako – ramiai berniuk, rytoj bus taika. Rytoj mes gerbsime vienas kitą ir nepastebimai šypsosimės, vietoj ginklo laikydami gėlę. Ir dings mirusiųjų nesuskaičiuojamybė tavo galvoje – rankų gabalai ir kūnų liekanos. Nuo rytojaus pradėsime statyti, tai kas buvo pamiršta ir sunaikinta. Pasėsimę žolę ant asfalto, išleisime skruzdes į pievą, pelėms paliksime maisto, apkabinsime kenčiantį nuo karo padarytos žalos, sukursime pamatus išsvajotai minčiai, sukursime sugalvotus pasaulius kiekvienam, pagal kiekvieno viziją. Ištirpysime tavo sielą nulio konfigūracijoje ir tu pamirši save. Pamirši kiekvieno žvilgsnį ir mintis. Pamirši kas buvo ir bus, mes išlaipinsime tave dabartyje. Amžinoje dabartyje. Tyliai liesime tavo piršus ir kalbėsime pasakas, tau gulint taikos žemėje. Taip, tu teisus, padarysime ir tai. Tik nurimk, ir patikėk. Rytojus – niekada nebebus vakar. Pasitiki? Tšš mielas vaike, raupsuotais žandais – ne tavo karas, ne tavo ir laimėjimas, todėl uostyk žemę pamirštomis akimis ir gelbėkis į rytojų. Taika – labai paprastas žingsnis. Labai kaprizingas žingsnis. Nedvejok. Ryto aušra nusės ant tavo galūnių ir tu pajusi ramybę. Tą iliuzinę ir nekenčiamą ramybę savo minties. Sugalvotų pasaulių išsipildymo metas. Nesuprantamumo virtimas suprantamu. Pasišildyk. Paliesk kiekvieną lapą, kol jauti rankas. Padaryk dar vieną kulversti vardan senų laikų. Nuo dabar iki rytoj – kelias aiškus. Likimas tavo likimo – mums žinomas. Sienos grius ir pilys išskris į ateitį. Bet tu būsi čia. Būsi ir lauksi rytojaus.
Rytoj tu ramiai išprotėsi.

Trumpa akimirka žiūrint į saulę, sėdint ant betono gabalo ir girdint ošimą – pameti rankas, kojas, kūną ir dingsti, lyg nieko ir nebuvo. ištirpsta akys, dingsta uoslė ir sutampi su tuo, kas išdyksta kažkur viduje. Kalba to nežino. Kalba negali užčiuopti tokių subtilių ir asmeniškų išgyvenimų. Tik stovėjimas vos pastebima šypsena ir srovenimas pagal mūšą. Akimirka, kai nieko nelieka, tuo pačiu yra akimirka, kai viskas išlieka – trumpas begalybės žingnis pamiršus vakar ir rytoj. Ir tada pamiršti kalbėti, pamiršti draskyti sąvokas ir statyti pilis ant smėlio. Tai gamtos reveransas tau ir privertimas pasižadėti, kad tai tik iliuzija – sąmonės užtemimas, emocijų užgaida, beprotybės plevenimas. Ir pasižadi to niekada neprisiminti, niekam nesakyti, net mėginti pajausti kažką panašaus. Nes ji šypso tau ir tyli – tu klausi lyg Dievo, o ji tyli, tu mėgini artikuliuoti, o ji – tyli. Ir visa tai paverčiama pasakomis – kiekvienas mėginimas išreikšti pasmerktas nesėkmei – taip, ji tai žino. O mūsų beprotybė klęsti toliau, klęsti tobulai ir amžinai. Kvailu mostu sukalbi maldą ir nusilenki – ačiū, sakai ir patiki, kad esi girdimas. Paiimi smėlio saują – ir patiki. Ir visa tai beldžiasi į duris ir ant asfalto vis dar verkia vaikai, prisimeni. Užsikrauni kuprinę ir grįžti į civilizaciją. Grįžti ten, kur pėdų nesimato, nesimato kiek žmonių praėjo pro asfalto grindinį. Nesimato kur baigiasi horizontas tik medžių liekanos vadinamame parke.
Einu ir žiūriu, užsimerkiu ir matau. Tik aklieji mato. Regintieji tenkinasi žiūrėjimu. Ir ramiai ateina melancholija, mes sėdime ir rūkome laukdami lietaus. Toks miesto gyvenimas, mąstai, ir nieko ką reikėtų keisti. Nieko dėl ko verta liūdėti ir nieko ką verta gelbėti. Viskas daugiau nei aišku. Taip tiesiog būtina. Sėdi ir rašai, nes kitaip nemoki išrėkti savęs. Tik matyti žuvėdras ir prisiminti, ir kurti pilis niekados žemėje.

perbėgant gatve, ramiu rankos mostu palydint žaižaruojantį asfaltą – lyg ir gražu, kai nebegalvoji apie negrožį. mažas šis asfaltas, bet tiesiasi į begalybe, palytėdamas sielos užkaborius. taip, sako automobilių dūmai ir staiga apanki. ne tam, kad grožėtumeisi, bet tam kad ištvertum. nieko, ko nebūtų parašyta jėzaus, budos ar kitų šarlatanų galvose – tik tai, kad jie nenumatė savo nemirtingumo kainos – per juos, visi tapo mirtingais. visi iki vieno išsiruošė į nupasakotą odisėją, pamiršę namus ir židinį, pamiršę saulėlydį ir tirpstantį sniegą, vaikų vaikiškumą ir vandens lašėjimą. tai likimas, perduodamas ir kuriamas iš kartos į kartą – vis tobuliau ir energingiau. ir staiga suvoki, vieną ryta pabudęs, prie kavos puodelio – ne iš šio pasaulio mūsų dievai ir demonai, mūsų mašinų dūmai ir išgalvotos knygų pranašystės. ne iš šio pasaulio tapome, nieko tragiško, tik klausimas galvoje – o kur baigsime, jei išvis baigsime.
asfaltas tapo simboliu tvirtumo, griežtumo, unikalumo ir beprotybės. lyg pakilėtas podiumas ant kurio visi tampa viena – tais pačiais batais ir tomis pačiomis mintimis – žengdami nesuskaičiuojamus žingsnius ir jausdami savo patvarumą. įskiepyjo, man sako. įskiepyjo, atsakau. įskiepyjo taip, kad neliko nei rando, nei prisiminimo apie tai. o tada atsisėdi ant žolinėlio ir tyliai knapsai, kol užliūliuoja žolės kvapas ir judesiai. pabundti į sapną, į negalimybių šalį, vis suvokdamas, kad kitaip ir negali būti, bet tai netrukdo svajoti. netrukdo piešti ore pilis ir klausytis čiulbėjimo variacijų. tai ir laiko – kol svajoji, dar gali išlaikyti blaivų protą. ir paskutiniu traukinių nuvyktį į šalį, kuri dingo iš žemėlapio, ir palaidoti saulėlydį. o atsisėdus sutraukti paskutinį dūmą vardant nueito cementu kelio. ir tada pabusti. ir nusišypsoti sau – kad mašinų griausmas irgi savotiška svajonė, tik neretai tampanti košmaru paprastiems mirtingiesiems, kurie atsisakė nemirtingumo, vardan pojūčio tikrumo ir minties aiškumo.
man patinka skaičiuoti minutes, kurios kaip akimirka – niekada nebūnanti bet iškilminga povyza stebinti ir įtikinėjanti apie savo grožį. mirtingasis, privalo tuo tikėti, vardan išlaikytų pusiausvyrą tarp ne ir taip, o vakarui einant į užmarštį užrašytų dar vieną raidę savo karste – aš čia buvau, buvau, buvau, buvau, buvau, buavau, bavau, bavvva.. iki apgailėtino galo, kada įtikinėti teks tik patį save.
bet ilgesingas laikas, naršantis po praeitį visada užgožia dabarties aiškumą, vardan tikėjimo, kad gyvenome ir gyvename, taip lyg niekas kitas. lyg tai buvo mūsų vienų nuotykis. nuotykis, apie kurį drąsiai kalbėsime, kai busime danguje – apie jūros ošimą ir patirtų išgyvenimų tikrumą, nes danguje visi tik apie tai kalba – jiems patinka prisiminti savo odisėją ir vertinti ją begalybės masteliu, vartant knygą, kurioje tik santykių ir emocijų stiprumo nuotraukos. ir vis dėlto, pasakysite dievui, tai buvau aš, matai?

tirpstant įsibegėjimams, luošinant raides, bedimas į sulinkusią žalumą – aš čia, o svaigioji prietema. sukrauta kuprinė ir tekantis rankos mostas į priekį – tuo dabar mes čia. sugalvotos iliuzijos ir ištirpdyti troškimai. suteptos rankovės ir šypsena veide. palikome, sako. palikome juos ir pėdiname į vakaro židinį. supurtydami nuorūkas su smėlio sauja. išgerdami likusį vyną ir paglostydami medžio žievę. išgliaudydami kiekvieną mintį iki begalybės. sutrypdami kiekvieną žingsnį į praeities liekanas. būdraujant ir piešiant ženklus, kuriuos pamiršome, oro pagalvėse – tylim. tylėjimas – prieglobstis sujauktų sielų. pražuvusių sielų. tikrai pražuvusių, bet apie tikrai kalbėti mūsų nemokė. tik leistis ir leistis leidžiamam išspjaunant sugromuliuotą ateities viziją. ne mūsų karas. ne ir mūsų laimėjimas. keista. kai eini ir girdi ošimą – lyg tai būtų aidas prarastos svajonės. svajonės, kurioje mes gyvenome ištiesę rankas į viršų iš nuostabos žvaigždėmis. perdaug pataikėme į dešimtuką ir taikinys nukrito. vardan išėjimo buvo mūsų pėdos. vardan gerio ir blogio anihiliacijos. vardan tikėjimo ateitimi, nieko nesuprantant apie rūpestį senyvų žmoniių. o medžiai vis kartoja – tai ne tavo karas. ir aš tyliu uostydamas orą ir traukdamas iki skausmo į plaučius. kaip mes išgėrėme jūra? kodėl žvaigždės nebešviečia? kodėl išlipome dar neatvykę? tai klausimai, kurie nuolatos seka vaikštant jūros prieglobstyje. jūra ir miškas – tai simboliai vedantys į beprotybę. kaip suprasti vandens tekėjimą? kaip išgerti jūra? ir vis dėlto mes tai padarėme. nežinau kaip. visi ‘kaip’ nueis į užmarštį po žaidžiančio vaiko kojomis. o dabar laimės vieversiai man gieda tylos giesmę. susitaikymo giesme ir išgyvenimą.
pamačius išsibarstančius lapus, sustoji ir sukalbi maldą, apie tai kaip gera tai matyti. nubraukiant praeitį ir išsilaipinant dabartyje, kad ir suplėšyta siela, bet visgi stovi ant žemės, gyvas ir galima spėti – laimingas.
pavargimas, mano drauge, ne mūsų stichija. tai dievų privilegija – jie kovoja ir laimi. o mums lieka tik paimti trupinius ir kremuoti išbarstant jurop.

atsimenant praeitį ir kopiant sąmanas nuo praeito kelio. tykūs rytai glostant kelius vonioje ir kabinant tikėjimą už užporyt iliuzijų. kiekvienas butaforinis ženklas ir trapūs šešėliai traukė gurkšnoti ambrozijos trupinius. aš pamenu kaip srovenimas nakties lietė mano skruostą ir tada atsibudau ruošdamasis kitai odisėjai. nuolatinis grįžimas ir mąstant ‘objektą’ pagaunu save susitaikymo akimirkoje – tai nuostabūs pasauliai, mano vaike, tai nuostabi odisėja, kurią verta jaukintis ir leistis į kelionę su smėliu kišenėje. mano vaike, tai pasaka tau. ši kelionė tai tavo mirtingumo išbandymas, kuriame nėra laimėjusių ar pralaimėjusių. taškas. nuolatos besislankiojantis taškas ir viskas aplink jį. nuostabu, mano vaike. aš seksiu tau kiekvieną naktį tyliai, ausų paviršiais, o ryte tu dingsi. koncentruota mintis nesileidžia išleidžiama, bet aš galiu kalbėti sukdamasis aplink šį tašką. tu gyveni gyvenimą pasaulyje kuris nėra tavo, gyvenimas, kuris nėra tavo, juokas, kuris nėra tavo ir tu linksti link gilios melancholijos. bereikalo, sakau tau ir kartoju – nėra taip, kad rytojaus nebūtų, nors jo ir nėra. aš narplioju grandines tyliai metaforizuodamas, kad tu nedingtum. tai vis lipimas link nieko nepasakymo. galiu duoti patarimus, bet tai liks patarimais laukiant to, ko niekada nebus, bet pats laukimas – nuostabi dovana. ją turi nekiekvienas ir nekiekvienas jos neturi.
girdžiu garsą. vientisą sąlyti per nematomą giją. tikrumos nėra, mano drauge. tik grįžimas į ten kur niekada nebūsi ir nebuvai, nes ta vieta – taip pat butaforinė. aš seku, kasdien sau tai kuo turiu patikėti, kad galėčiau nubusti į rytojų. seki ir tu. ir mums seka. ir kiekvieną kartą mūsų vis mažiau ir mažiau kol sugalvota pasaka virsta košmaru. taip. ir rytoj ateis rytas ir mes vėl sapnuosime.