taškas

rai rain

hunter — Sat, 30 Jan 2010 22:53:16 +0000

Tylu, kai sako žodį, ruošdamasis ištarti kitą aš spaudžiu degtuką link traukiančio vėjo silpnybės.
Čia pasidaro tikriau, kad sakymas nebus pakartotas ir žodis išgirstas, trepsint adatos šuoliais ramybėje.
Kilniai padėjus link gulinčio medžio savo save ir niekam niekada, niekada netapsi į ruošiančio gėlo vandens lašą.
Šitos dėmės lakoniškai mirksi į robotizuotą eiseną, labai labai išmetus tą proto likutį ir sakant, kad čia išlipo
tas juodas pabaisa vis barškančiais rubais
vis liečia ir kviečia.

toli, prie tuščio vandens.

hunter — Sun, 13 Dec 2009 18:33:44 +0000

Tikrinant žodį lietaus šalčiu gilinant asfalto tankį -
raudonas takas link aušros vėjo, vakar -
dangumi sklidino vyno akimis -
raižomas rando pojūtis -
likimui duotas perdėtai šiltas atsiprašau vingis -
čia ir guldė savo linksinčią galvą -
link mažėjančio vis skęstančio -
žaizdos sapno.

Rankos, naktimis krentančios, čia, šalia kojų, rimtai srūva,
kol praeinančios akys išverkdamos tyli save,
laimėdamos žolės kvapą, vakar,
Ir ruošiantis miegui sukursto vienatvę.

Čia. bet. ten slenkantis ženklas. įvardintas. rūkas.
ribojančius sienos likučius. kalbina. kad storas odos sluoksnis.
rytoj. nyktu.

Gražus gražaus grožio sklaidymas šypsenos nematoma povyza
nubraukus linijas pridėdi kuo daug daugiau nieko
kol sklidina galvos dėžė susiurbs vaizdo vaizdą
ir su nerimu lauks nerimo laukimo.

niekieno laikas

hunter — Sat, 05 Dec 2009 20:48:25 +0000

Lašais skaičiavo
kievieną valandą,
kiekvienos nakties mirksnį
ir ryto nebuvimą,
tylos laikrodis,
stumdamas varžtelius
atgal į vietą,
į subjurusio veidrodžio karalystę,
ištirpusio sniego kvapą,
gniauždamas
juoko tikrumą.

Ir kai laikrodis gims,
vėl atnešiu tau mintį
ir leisiu pjauti,
švelniai palietus,
kalbant terliones,
šypsenai regint
ir tau suprantant -
nespėti pabusti
į dar vieną
sapną.

mhm

hunter — Sat, 03 Oct 2009 19:40:37 +0000

Veiksmu rašant žodžius
į tuščią lentyną,
lašų skaičiumi dengiantis,
ir temstant į ten, ramiai sėlinančio
šešėlio ramstyje,
ateiti ir pridegti
paskutinę, išliekančio
verksmo,
tylą.

Sugyventi gyvenimą savo mintyse,
kad niekas
taip ir nesuprastų,
jog gyvenai.

Gal ir taip

hunter — Sun, 14 Jun 2009 16:23:39 +0000

Nuolat lyja šitoje galvoje. Nuolat išbaiginėjamas vynas, išpjaunant dalį praeities. Nuolat gulima ant asfalto ir žiūrima į dangų, kur pateka vizijos, kur baigiasi ateitis ir išlaipinamas sutrūnijęs dabarties desantas. Vis sukantis ant savo ašies su žmonijos ašaromis ir trypiant niekieno žemę
ir mirštant savo sapnais,
padegtu geležinkeliu
bėgant iš šios kvailybės
kupinos minties, ir peiliais
raižant atminties ženklus,
sulaikius paskutinį savo sielos
pjūvį.
Nes tavo žvilgsniu aš įamžinau žodį, paversdamas rimtį melu, o melą į tremtį, vis liekant čia, vis liekant į čia, aš pabudinsiu tavo tylą į amžiną savo užmarštį:
tikra taip ir liko vaikystės lopšyje
laukiant dienos
paskutiniu ženklu
išrėžtos
galvoje.

tyku

hunter — Sun, 14 Jun 2009 15:49:00 +0000

Aš taip gražiai paliesiu
šito aštrumo
ir spindinčio grožio
paskutinį kvapą,
padėsiu savo gėlę
ant tavo
ir tik tavo
ir jau tavo
žiūrinčio
kapo, ir smigdamas
į praeitį
sukalbėsiu savo sapną
ir vėl dingstančiu žvilgsniu
priklaupsiu pastumdamas
savo
vienatvę.

Melas.

Suprasti kartojant,
kasdien, po begalybę laiko
rėžiant ranka savo vizijas
vis žudant save
kitų rankomis
ir saulei kylant
gulti kryžium -
kad mano dievas
vieną dieną
ištrauktų
šią
begalybės šaką.

Ir tai buvo melas.

Pabusti į čia,
kerpant
proto žirklėmis
savo laimę, į čia
išmainyti kitų
beprotybę
į savo
kančią.

Melas.

Žūti už tikėjimo riterius ir
jų galvose išnaikinti
savo kvailą
ir blyškų tragizmo
vaizdą -
jūsų akys, mano draugai,
tik lengvas kritimas,
į sunaikintą
savo
tamsą.

Tyku.

Tyla

hunter — Wed, 10 Jun 2009 19:15:34 +0000

Riedant mėnuliui ir sėdint ant kauburio, galima įžvelgti tolumoje laivų pėdsakus. Šie maži taškai, kadaise buvo neperžengiamos tikrovės sunaikinimo pranašai. Kada sedėjo žmogus prieš vandenyną ir kuriuo užbaigė savo matantį pasaulį. Žmogus, kurio akys matė horizontą ir sunaikino dar negimusį globalumą. Turėjo moterį ir saulę, turėjo sodelį ir tvartą, turėjo žmones ir dievą.
Kaip pasiteisins dabartinės kartos ir kokia kalba jie kalbės – cemento, anglies dvideginio, lėktuvo nuolaužų?
Verdantis pasaulis kiekvieno galvoje, ir cementas jau tampa jausmas, antspaudas, bet nebe pats cementas. Veržimasis link taip-ne sunaikinimo lydi link medžio užuojautos, kai užuojauta gimsta iš tavo buveinės. O tirpstantis sniegas sukuria vėl gimstanti ir miršantį supratimą, kad šis sniegas yra mano. Tikrinant kiekvieną faktą staiga dingsti tu pats tame nepaliaujamame apibrėžinėjime ir sukuri tikrumą klausydamas kitų. Faktas kaip prieš-tave-esantis niekada nereikalauja apibrėžimo, kol juo nereikia dalintis. Dalinimasis imeta į pastovų muistymasi vis grįžtant ir grįžtant į savo jusliškumo atgaminimą – kol nebesupranti kas buvo tas pirmasis įspūdis. Taip sukuriama supratimo iliuzija – kol dalybos vyksta turint susišnekėjimo pagrindą – o pagrindas visada yra Kalba – ir bendromis pastangomis suniveliuojama kas iš tikro buvo tame įspūdyje. Taip karta iš kartos niveliuojant Savo jusliškumą dingsta pats jusliškumas ir sukuriamas pseudojusliškumas, kuris taip pat niveliuojamas ir taip iki begalybės. Pseudojusliškumas yra bendras visiems. Juslumas griežtai kalbant – yra tik mano ir tik tavo – negali buti išdalintas. Kiekvienas mėginimas dalintis išstumia į pseudojusliškumą – kurį patyrė ir išgyveno kiekvienas, reiškia tai yra žinoma, suprasta ir paversta į apibrėžimą.
Jusliškumas yra tavo tvirtovė, kurioje vyksta tikrovės sklaida. Patirtis yra šios sklaidos artikuliuota forma. Tikrovės sklaida yra ikikalbinė. Jausmas yra ikikalbinis. Ikikalba reiškia autentiškumą, reiškia betarpinį salytį su tikrove, reiškia buvimą tikrovėje. Ikikalbinis buvimas tikrovėje atveria tikrovę kokia ji yra. Ji visada yra Tau. Tai yra absoliutus asmeniškumas. Ikikalboje mes esame rojuje.
Suprastas juslumas visada daugiau ar mažiau yra pseudojuslumas. Iš tikrovės, supratimo judesiu, išnyrame į pasaulį. Pasaulis yra kalbinis. Pseudojuslumas jau yra įkalbintas juslumas, reiškia tolstama nuo autentiškumo. Supratimas kaip kalba, yra tikrovės išraiška. Ši išraiška yra mistinis tiltas tarp tikrovės ir pasaulio. Tikrovė kuri išreiškia save kitiems. Butent žmoguje įvyksta tikrovės išsiveržimas iš rojaus. Tikrovė ima kurti pasaulį. Tikrovė ima suprasti pati save. Tai dižiausias visų laikų įvykis.
Kalba yra tikrovės žiūrėjimas į save. Juslumas ir autentiškumas niekur nedingsta, tiesiog kai žiūrėjimas tampa toks stiprus, kad išstumia autentiškumą į antrąjį planą, o pseudojuslumas pastatomas pirmuoju – taip įvyksta autentiškumo pamiršimas, o kartu ir vergavimas žiūrai į pasaulį. Neatsargus žiūrėjimas į pasaulį sukuria iliuziją, kad viskas, kas vyksta pasaulio poligone yra tikrovė. Taip sukuriamas susišnekejimo pagrindas. Taip įsigali pseudojuslumas. Taip žmones tampa lygūs ir anonimiški. Anonimiškumas taip pat išlieka ir juslume. Galima tarti, kad Žmogus tampa tikrovės įvykiu kažkur pakeliui iš juslumo į pseudojuslumą. Įvykis čia reiškia – žiūrėjimą į pasaulį suvokiant, kad tai pasaulis ir žiūrint į tikrovę artikuliuojant, kad tai tikrovė. Perdėtas linkimas į vieną ar kitą pusę išmuša iš pusiausvyros ir numeta arba atgal į rojų arba išmeta iš jo. Kalba, kaip tikrovės žiūra į save, yra būdas išlikti tarp autentiškumo ir pasaulio. Tai galimybė.
Susišnekėjimas tai vienas kito supratimas kalbos lygmenyje. Tai reiškia, kad artikuliuodamas savo jusliškumą aš randu pasaulyje kitą, kuris taip pat artikuliavo jusliškumą. Pseudojusliškumas yra visų, jis yra anoniminis. Tik pseudojusliškume galimas susišnekėjimas. Tai yra, kad aš tikiu, kad tu tiki, jog aš suprantu ir atvirkščiai. Tikėjimas yra susišnekėjimo pagrindas. Jis atsiranda kuomet žmogus per daug palinksta link pasaulio ir pamiršta savo autentiškumą. Žmogus esantis tarp tikrovės ir pasaulio supranta, kad juslumo dalybos yra neįmanomos. Taip ateina tyla.
Tikėjimas yra esminis žmogaus-su-žmogumi buvimas. Tikėjimas atsiranda pasaulyje, kur žmogus jau iškritęs iš rojaus ir supranta begalinį savo vienišumą. Tam, kad kompensuoti vienišumą jis pamiršta savo autentiškumą, savo juslumą ir persikelia į pasaulį, persikelia į pseudojusliškumą, į kitą rojų, kur išsižada pats savęs. Čia jis gali jaustis suprastas, net jei giliai supranta, kad tai tik iliuzija ir šiai iliuzijai palaikyti jis išnaudoja visas savo jėgas.

duobkasių rytas

hunter — Sun, 07 Jun 2009 14:56:17 +0000

Užkariauti tikrumo
malonę per
mėnulio šypseną,
vis riedant į juoką,
kuo užsidengus,
kalbėti
šitam, šitam ir šitam
žmogui,
vis prasilenkiant
ką norim
vienas
kitam
išrėkti

duobkasiai
ir flamingai,
vis dega ir dega
troškimu
suprasti

šitomis akimis
išverčiant
pasaulio žodžius
į kruviną pasaką -
kodėl mirtis
taip užburtai
smenga
į mano
mintis.

Kartais ir Rūkymas žudo

hunter — Sun, 24 May 2009 19:23:51 +0000

Dar viena taurė ir trys cigaretės,
šiam tikrumui pagirti,
kol ateis naktis, ryto sultimis
rodydama į šalį, kur kvailiai,
nuosėdos ir mirties angelai,
traukia užuolaidas mūsų
mirties pasirodymui
užbaigti.

O laikai, kai sėjome
savo mintis, kiekvienu žingsniu
nykstant,
maudantis nuojautoje, kad
viskas
viskas
vieną rytą
gims naujai,
ir prakeiktai
gražiai,
juodais dievais
paliesiu tavo ateitį,
ir busime čia, kol taurė
grįš savo duoklės
iš kenčiančios tavo
bedugnės.

Varnelis

hunter — Thu, 21 May 2009 16:50:15 +0000

Mažos akys
taip šlapiai tyli, taip
bejėgiškai ramiai
užspaudus juda, į
perdėtą šilumą
savo minčių,
kur tupi varnelis, kalenantis
savo namus, kad neišduotu,
savo tikrumo,
savo draugams,
savo bailumo,
rytojaus vergams.

Tuo ir pilasi, varnelio akys
mirtelės lašais, su basutėmis
vaikštančios
pro sugalvotą jūrą,
pro sugalvotus draugus,
kol ateina stotelė
ir tavo nagai
paskutinėmis dulkėmis
lakuojami tyliai
mirtelės akimis, ir tuščia
čia, lyg nieko ir nebuvo, lyg tavo pėdos
varnelio lašais
aplaistytos
smenga.

O Ribos, mano vizijose
begėdiškai šypso
kad užsimerkčiau,
pabusčiau ir apsisukęs protą
pro atgalinį kelią
parodyčiau sau -
kiek vertos
šito
sugalvoto
pasaulio
mirtys.